Kodėl taip sunku susitaikyti su krūties vėžio diagnoze? Kodėl frazė „negalvok apie tai“ daugiau kenkia nei padeda? Ir ar iš tikrųjų reikia kovoti su „juodais debesimis“? Likus savaitei iki tarptautinės kovos su krūties vėžiu mėnesio ir spalio 2 dieną vyksiančio paramos bėgimo „Pink Run su BENU“ kalbiname jau 10 metų onkopsichologės patirtį turinčią NVI Vėžio ir kontrolės centro psichologę-psichoterapiautę Sandrą Birbilaitę.
Ką išgyvena žinią apie diagnozuotą krūties ar kitą vėžį išgirdusi moteris?
Nėra moters, kuri būtų pasirengusi šiai diagnozei. Ji išgyveną visą gamą intensyvių ir neigiamų jausmų: šoką, neigimą, nerimą, baimę, liūdesį, bejėgiškumą, pyktį, depresiją ir daugelį kitų. Ir tai normalu. Niekas nesitiki ir neplanuoja sirgti, o kuria ateities planus, kuriuose jie sveiki, sėkmingi ir laimingi, o liga juos dažniausiai ima ir sugriauna. Tuo metu ateitis atrodo pilna prarastų galimybių, praeitis pilna nerealizuotų troškimų, o dabartis pilna nežinomybės ir neužtikrintumo. Vėžio diagnozė sukrečia žmogaus gyvenimą iš pamatų, nuo tos dienos, kai ją išgirstą - reikia išmokti gyventi, džiaugtis ir mylėti, esant nežinomybei ir neapibrėžtumui.
O kas gali padėti greičiau išmokti gyventi su liga?
Vieniems labai padeda artimieji, jų meilė ir buvimas šalia, kiti atsvaros ieško ir randa tikėjime ir maldoje, kitiems padeda užmegztas ir pasitikėjimu pagrįstas santykis su gydytoju. Neretai sergančios krūties vėžiu jau savo gyvenime yra išgyvenusios ne vieną sunkų išbandymą, todėl pasikliauja ir savo žinojimu, kad gali įveikti visus sunkumus. Dar vienas labai veiksmingas būdas, padedantis ištverti ne tik ligos diagnozę, bet ir palaikantis gerokai ilgiau – tai bendravimas su ligos „draugais“, renkantis į savitarpio paramos grupes, ateinant į grupinę terapiją, skirtą sergantiesiems, ar bendraujant su psichologu. Emociškai gydo ir stiprina geras užmegztas santykis, gautas palaikymas, galėjimas pasidalinti jausmais ir išgyvenimu.
Net ir gydymui pasibaigus, sunormalėjus gyvenimui moterims užeina liūdnumo priepuoliai, dažnai tiesiog vadinami „juodais debesimis“. Kaip su jais kovoti?
Šie „juodi debesys“ – dažniausia būna ligos atsinaujinimo baimė ir nerimas dėl ateities. Juos sukelia mūsų pačių mintys. Gerai tai, kad mintis ir savo požiūrį galime keisti.
Tiesiog prisiminkite, kad nereikia tikėti viskuo, ką mes galvojame. Liga neatsinaujins dėl to, kad jūs apie ją galvosite, kalbėsite, kartkartėmis paliūdėsite ar paverksite. Galima nerimą keliančias mintis įsivaizduoti kaip vandenyno bangas, kurios kartais mus netikėtai užlieja tuo metu sukeldamos mums daug šoko ir panikos, bet išlaukus mūsų neigiamos mintys, kaip ir bangos, atslūgsta, nusinešdamos kartu mūsų nerimą ir baimes. Šiuo atveju padeda kritiškas savo nerimą keliančių minčių įvertinimas, pasidalinimas jomis su aplinkiniais, konsultacija su psichologu. Jei rūpestį kelią fiziniai simptomai, pasikonsultuokite su gydytoju.
Užsiminėte apie aplinkinius, o koks jų vaidmuo, padedant moterims greičiau sveikti, atsigauti?
Vyro, draugių, vaikų ar kitų artimųjų palaikymas ir buvimas šalia labai svarbus, jis net padeda sveikti bei išlikti psichologiškai stipriam. Artimiausieji pagelbėja leidžiant sergančiai išsikalbėti, palydint pas gydytoją, kai baisu eiti vienai, apkabinant ar palaikant už rankos (kai sunku taip, kad nesinori bendrauti), smagiai leidžiant laiką. Kitiems labiau sekasi teikti praktinę pagalbą. Padedant buityje, ruošiant maistą, pagalba rūpinantis vaikais arba naminiais gyvūnais, paremiant materialiai. Padėti galima ir žiniomis, ieškant informacijos apie ligą, gydymą, reabilitaciją.
Neretas sergantysis teigia, kad labai svarbus yra bendradarbių ir pačios darbovietės palaikymas. Žinojimas, kad sergantis yra laukiamas grįžtant į darbą, kad bus išlaikyta jo darbo vieta. Daug gerų emocijų gali sukelti net ir paprasta kolegų žinutė ar skambutis pasiteiraujant, kaip jis laikosi.
Ko reiktų vengti bendraujant su sergančiąja?
Reiktų vengti išsakomų jausmų ir minčių nuvertinimo bei sumenkinimo. Nereikėtų ligonės užčiaupti tokiomis frazėmis: „Tau negalima jaudintis, negalvok apie tai“, „tu turi galvoti pozityviai“. Tokia fraze tik rodo mūsų pačių negalėjimą toleruoti kito nerimo. Tokiu atveju geriau tiesiog leisti išsikalbėti sergančiajam, o jei nežinote ką tokiu atveju atsakyti, tiesiog pabūkite šalia. Tai bus daug naudingiau, nei bandymas rasti protingą sprendimą ar bandymas greitai „pataisyti“ sergančiojo nuotaiką. Nereikėtų stebėtis ir sergančiojo „gera išvaizda“ bandant pakelti jo ūpą.
Pavojinga sergančiąją pernelyg nuo visko saugoti ar nurašyti, kaip negalinčios pačiai atlikti įvairių darbų ar apsispręsti. Nereikia iš anksto už sergančiąją nuspręsti, kad ji negalės dalyvauti renginyje ar draugų susitikime, nors tai ir atrodo savaime suprantama. Leiskime nuspręsti pačiai. Iš tiesų padėti sergančiajam yra nelengva, tad vadovaukitės savo nuojauta, širdimi, bendravimo su sergančiuoju patirtimi – tai turėtų padėti. Svarbiausia, kad viską darytumėte nuoširdžiai ir su meile.
Šiuo metu prisidedate prie psichologinės terapijos onkologijos pacientams internetinio projekto. Kas jame bus?
Programą „Sveikimo link“ onkologiniams pacientams rengiame drauge su Berno universiteto psichologais. Tai 8 savaičių terapijos programa ir vieta, kur bus galima rasti atsakymus į tokius klausimus: kaip man priimti fizinius pasikeitimus ir savo pasikeitusį kūną? Kaip tvarkytis su emocijomis? Kaip pranešti apie ligą aplinkiniams? Kaip bendrauti su gydytojais? Ar mano gyvenimas gali būti prasmingas sergant vėžiu?
Ši psichologinės terapijos internetu programa unikali ir tuo, kad pacientas pagal poreikį galės gauti nuotolines onkopsichologo konsultacijas internetu, taip pat šia programa galės naudotis tuomet, kai jam labiausiai to reikės, jungdamasis iš namų ar ligoninės bet kuriuo paros metu.
