Prie oftalmologų kabinetų išsirikiavusios ilgiausios vaikų eilės. Ar tai rodo, kad mažieji Lietuvos gyventojai vis prasčiau mato, ar tiesiog labiau rūpinamasi akių sveikata? Kokios akių ligos, regos sutrikimai juos atakuoja ir kaip jų išvengti, kalbamės su Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaikų ligoninės Akių ligų skyriaus gydytoja oftalmologe dr. Dalia Krivaitiene.
Kokiomis akių ligomis sergančius pacientus tenka gydyti dažniausiai? - Dalis mano darbo laiko prabėga Vaikų ligoninės konsultacinėje poliklinikoje, kita dalis – Akių ligų skyriuje. Turiu galimybę ligonį visą laiką gydyti pati: konsultuodama poliklinikoje nustatau ligą, skiriu gydymą, jeigu reikia, guldau į stacionarą ir gydau ten, prireikus ir operuoju. Į polikliniką daugiausia pacientų kreipiasi dėl regėjimo sutrikimų – trumparegystės, toliaregystės, astigmatizmo.
Stacionare gydome nemažai ligonių, kurie serga ūmiais akių uždegimais – tiek priekinio akies segmento, tiek gilesnių akies audinių, tinklainės, gyslainės. Dažniausiai dėl to būna kaltos bakterinės arba virusinės infekcijos. Paaugliai, kurie nešioja kontaktinius lęšius, ne visuomet laikosi higienos, neišsiima jų vakare, todėl išsivysto priekinio akies segmento uždegimas. Taip pat tiriame ir gydome uždegimą, sukeltą infekcijų, pernešamų gyvūnų (toksoplazmozės, toksokarozės). Juos gali sukelti ir sąnarių, kitos autoimuninės ligos.
Teikiame pagalbą žmonėms, patyrusiems įvairių akių traumų, pavyzdžiui, ašarų kanaliukų sužeidimą, kiaurinius akių sužalojimus, terminius ir cheminius nudegimus. Vienos sudėtingiausios yra kiaurinių akies sužalojimų operacijos, jų metu reikia atkurti akies obuolio vientisumą. Atliekame ir žvairumo korekcijas, kitų įgimtų patologijų operacijas. Naujagimiams, kurių akytės pūliuoja ir ašaroja, zonduojame ašarų kanalus – atkuriame ašarų kanalų vientisumą. Turime pacientų, kuriems nustatome kataraktą arba glaukomą. Juos siunčiame chirurgiškai gydyti į Kauno klinikas, ten dirbantys oftalmologai turi daugiau patirties, specializuojasi šioje srityje. Sugrįžusius po operacijos stebime ir prižiūrime mes. Didžioji dalis vaikų kataraktos ir glaukomos atvejų yra įgimti, tačiau šios ligos gali būti ir įgytos. Jeigu vaikas serga sąnarių ligomis ir vartoja tam tikrus vaistus, jam gali išsivystyti komplikuota katarakta. Gydome ir retomis onkologinėmis akių ligomis sergančius mažylius. Tarp jų – retinoblastoma (tinklainės auglys), kurią dažniausiai tėvai pastebi iš nuotraukų, jose būna matyti, kad viena akytė fotografuojant su blykste ne raudona. Naujų atvejų per metus pasitaiko du trys, panaši statistika fiksuojama jau nebe pirmus metus. Mes šiuos ligonius ištiriame ir sprendžiame, ką galime padaryti. Daugelį jų gydyti pradedame Lietuvoje, kartu su onkohematologais. - Ar tiesa, kad daugelis jų vėliau gydomi užsienyje ir kodėl? - Bendradarbiaujame su Šveicarijos oftalmologais iš Lozanos, kurie specializuojasi gydyti retinoblastomą, taiko unikalius, sudėtingus gydymo metodus, vienas jų – tiesiai į akies arteriją leidžia tam tikrus cheminius preparatus. Su jais tokiais atvejais konsultuojamės. Jeigu jie gali mūsų pacientui padėti ir apsiima jį gydyti, rašome raštus ligonių kasoms, kad skirtų finansavimą. Gydymo išlaidos nemažos, tačiau dažniausiai atsakymas būna teigiamas. Šiuo metu Šveicarijoje gydomi penki vaikai iš Lietuvos. Gydymas trunka dvejus ar trejus metus, po to mes juos stebime. Retinoblastoma – genetinė liga. Turime atvejų, kai tenka gydyti mamų, kurios šia liga sirgo, vaikus. - Į kokius simptomus turėtų atkreipti dėmesį tėvai, kad akių ligos ir regos sutrikimai būtų nustatyti laiku? - Kadangi tėvai dažnai fotografuoja savo vaikus, nuotraukose galima pastebėti neįprastų dalykų, pavyzdžiui, ar abiejų akių vyzdžiai raudoni. Jeigu viena akis nukrypusi į šoną, šis požymis dažniausiai rodo, kad yra žvairumas. Reikėtų pasikonsultuoti su oftalmologu, jeigu pati akis patamsėjusi, neblizga, tai gali būti kataraktos, auglio simptomas. Taip pat kai akis paraudusi, mažylis skundžiasi, kad ją skauda, trina, bijo šviesos, kai į kokį nors objektą žiūri ne tiesiai, o viena veido puse, dažniau prisimerkia. Ir, žinoma, kai sutrinka rega. Jeigu nepastebite jokių simptomų, nėra skundų, užtenka profilaktinių patikrinimų, atliekamų gydytojo oftalmologo. Pagal Lietuvoje galiojančią tvarką, akys tikrinamos visiems naujagimiams dar gimdymo namuose. Antrasis patikrinimas vyksta sulaukus trejų metų, trečiasis – šešerių, o ketvirtasis – šešiolikos. Tačiau šeimos gydytojas privalo kasmet patikrinti darželį ir mokyklą pradėjusio lankyti vaiko regą. Deja, ne visi tai daro, kai kurie iškart siunčia pas akių gydytoją. Todėl daugelyje poliklinikų, taip pat ir Vaikų ligoninės konsultacinėje poliklinikoje, susidaro eilės, oftalmologo konsultacijos reikia laukti du ir daugiau mėnesių. Man tenka konsultuoti ne vieną mažąjį pacientą su šeimos gydytojo siuntimu, kuris atvyksta pasitikrinti profilaktiškai, o ne dėl to, kad turi kokių nors nusiskundimų. Taip neturėtų būti. - Statistiniai duomenys rodo, kad regėjimo sutrikimų turi penktadalis vaikų iki 17 metų, o 7–14 metų amžiaus grupėje dar daugiau. Ar jie įgimti, ar įtakos turi kitos priežastys? - Refrakcijos sutrikimus – trumparegystę, toliaregystę ir astigmatizmą lemia akies laužiamoji galia, kuri yra įgimta. Toliaregystės ir astigmatizmo atvejų yra tiek pat, kiek ir anksčiau. Tačiau trumparegių vaikų iš tiesų daugėja ir tai susiję su naujomis technologijomis, kurios tapo mūsų gyvenimo dalimi. Išmanieji telefonai, kompiuteriai, „iPodai“ ir kiti panašūs prietaisai, kuriais kasdien naudojasi vaikai, neigiamai veikia jų regėjimą. Svarbu pastebėjus regėjimo sutrikimus kuo greičiau kreiptis į akių gydytoją. Laiku pradėjus gydyti galima sustabdyti regėjimo silpnėjimą ir netgi jį atkurti. - Nuo kelerių metų vaikai gali nešioti kontaktinius lęšius? Tai ypač aktualu judriems, sportuojantiems, tiems, kurie nuolat sulaužo ar pameta akinius? - Nuo tada, kai išmoksta laikytis higienos įpročių. Prieš juos įsidedant reikia gerai nusiplauti rankas, neužmiršti išsiimti vakare, nes naktį akys turi pailsėti. Žinoma, reikia įvertinti, kaip akis reaguoja į lęšį, ar nėra paraudimo, ar nejaučia dirginimo. Iš pradžių rekomenduojame nešioti vienai dienai skirtus lęšius. Vėliau galima pereiti prie skirtų mėnesiui. Šias problemas galima užmiršti visiems laikams atlikus regos korekcijos operaciją lazeriu. Jos tinka ne visiems, bet nemaža dalis trumparegių gali pasinaudoti šia galimybe. Vaikams šios operacijos Lietuvoje neatliekamos, nes akis dar auga, keičiasi jos refrakcija – laužiamoji geba. - Priminkite, kiek laiko tėvai gali leisti vaikui žaisti kompiuteriu ar telefonu? - Mažyliams iki dvejų metų gydytojai oftalmologai iš viso nerekomenduoja leisti naudotis šiomis technologijomis. Iki septynerių metų šiam užsiėmimui reikėtų skirti ne daugiau nei vieną valandą per dieną su pertrauka. Vyresniems nei dešimties metų vaikams – dvi valandas, kas valandą darant penkiolikos minučių pertraukas. - O jeigu vaikui nustatyta trumparegystė, ar ji progresuoja greičiau, jeigu nesilaikoma šių rekomendacijų? - Tokių tyrimų atlikta nebuvo. Tačiau žiūrint į kompiuterio ekraną, akys pavargsta kur kas greičiau. Kiekvienas simbolis, matomas monitoriuje, sudarytas iš mažyčių taškelių – jis nėra vientisas kaip spausdintame tekste. Dėl to tekstas mirga, o žiūrėjimas į monitorių labiau vargina akis. Negerai ir tai, kad vaikai į kompiuterio monitorių dažniausiai žiūri iš labai arti. - Kokią modernią diagnostikos ir gydymo įrangą naudojate? - Turime šiuolaikiškus diagnostinius ir operacinius mikroskopus, modernų ultragarso aparatą, skaitmeninį diagnostikos aparatą „RetCam II“, akies dugno kamerą, kompiuterinį perimetrą (diagnostinis prietaisas, kuriuo tiriamas žmogaus ryškaus regimojo vaizdo laukas). Mums trūksta įrangos, kuria galėtume atlikti optinę koherentinę tomografiją, taip vadinamas lazerinis tyrimo metodas, kuriuo tiriama akies vidinė struktūra. Dabar prireikus atlikti šį tyrimą siunčiame savo pacientus į netoliese esančios ligoninės Santariškių klinikų Akių ligų centrą. Dar reikėtų įsigyti akių lazerį, kurio kol kas mūsų skyrius neturi. - Kas paskatino pasirinkti mediciną ir kuo sužavėjo oftalmologija? - Mano mama gydytoja, tad apie kitą specialybę nė negalvojau. Studijų metu domėjausi psichiatrija, tačiau apsisprendžiau pasirinkti oftalmologiją, kaip ir mama. Ji buvo mano mokytoja. Pavyzdžiui, išmokė parinkti akinius. Prieš du dešimtmečius, kai pradėjau dirbti, neturėjome jokios įrangos, tik bandomųjų stiklų dėžę, juos kaitaliojant pritaikydavome pacientui tinkamus. Ir dabar su mama kartais pasitariu, kai susiduriu su sudėtingesniais atvejais, paklausiu, kaip ji gydytų, pasakau, kaip aš gydau. Jai jau 85-eri metai, bet vis dar dirba optikoje. Taigi, tęsiu šeimos tradiciją. - Nesigailite? - Tikrai ne, oftalmologija labai įdomi sritis. 80 proc. informacijos iš mus supančios aplinkos gauname akimis, todėl labai svarbu, kad jos būtų sveikos. Mano specializacija – vaikų oftalmologija. Oftalmologų, kurie gydo vaikus, trūksta, jauni akių gydytojai nenori rinktis šios specializacijos, nes mažuosius pacientus apžiūrėti ir gydyti sudėtingiau. Man labai patinka gydyti ir matyti rezultatą. Ateina mažasis pacientas, tu jam paskiri akinius, kitą gydymą, ir po kurio laiko matai, kad jo regėjimas nebeblogėja ar pagerėjo, žvairumas sumažėjo. Ir vaikas, ir jo tėvai patenkinti. Turiu pacientų, kuriuos gydau nuo pat mažens, kol užauga.
Giedrė Budvytienė, „Šeimininkė“
