Baigiantis ketvirtajai karantino Lietuvoje savaitei jau nebestebina antraštės apie ligoninių kasdienybę, trūkstamas apsaugas bei kitas problemas, su kuriomis tenka susidurti gydytojams ir medicinos personalui. Medicinos darbuotojus palaiko visas pasaulis, vadindamas juos tikraisiais mūsų dienų herojais. Tačiau ar patys medikai laiko savo kasdienybę herojiška ir kokie jausmai užplūsta matant augančią statistiką?
Apie infekcinių ligų skyriaus kasdienybę šiomis dienomis kalbamės su Vaikų intensyviosios terapijos gydytoju ir Kauno klinikinės ligoninės vaikų priėmimo, skubios pagalbos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėju gydytoju Dariumi Varaškevičiumi.
„Ligonių srautas didėja, ir mes nieko dėl to nepadarysime,“ – pokalbio pradžioje paklaustas, apie tai, kuo kvėpuoja vaikų infekcinių ligų skyrius šiomis dienomis, sakė gydytojas D. Varaškevičius.
Kaip atrodo jūsų diena, vakar, šiandien, ir kaip gali atrodyti rytoj? Su kokiomis problemomis susiduriate?
Kad problemos kamuotų tai ne, problemos iškyla ir jos bandomos spręsti, turbūt taip greičiau pasakyčiau. Anksčiau visi dirbome pasiskirstę, kas dirbo su vaikų infekciniais susirgimais, kas dirbo su suaugusiųjų infekciniais susirgimais, turėjome pasidalinę aukštus, skyrius. Dabar viskas kardinaliai pasikeitė, pasiskirstymo nebeliko. Kol pacientų srautas buvo nedidelis, su suaugusiais dirbo tik suaugusiųjų infektologai, tačiau dabar, srautui augant, o personalo, dėl įvairių priežasčių, mažėjant, šią sritį užpildo ir vaikų infekciniai gydytojai, ir vaikų gydytojai ir visi kitų specialybių gydytojai, visas personalas asimiliuojasi ir darosi bendras, įsilieja ir viskas taip juda kiekvieną dieną.
Ryte atvažiuoji, susiduri su kažkokiomis problemomis, pirmiausiai apsižiūri visą aplinką, kiek turime ligonių, kiek užimta aukštų, kiek turime palatų, kokie tie ligoniai, kokios problemos, ko galbūt trūksta, ką reikia spręsti ir taip dėliojamės. [Iškyla] daug visokių buitinių problemų, pavyzdžiui, kažkur reikia įstatyti papildomas duris, ir organizuojame. Pradžioje didžiąją darbo dalį sudarė administracinis, buitinis, socialinis ir visoks kitoks darbas. Klausimai, kaip sureguliuoti srautus, kaip nukreipti žmones, kažkam reikia apmokyti ateinančius padėti iš kitų skyrių ir patalpų, tai tie organizaciniai reikalai yra labai išsiplėtę, labai daug ir gali dirbti nuo ryto iki vakaro ištisą parą ir jie, turbūt, niekada nesibaigs [juokiasi].
Visi dirbame bendrai, nes jeigu yra įtariama korona virusinė infekcija arba patvirtinamas COVID-19 virusas, tai paveikia ne tik izoliuotą vaiką, tačiau dažniausiai vaikas yra lydimas tėvų, o kartais gali būti užsikrėtusi ir visa šeima.
Visgi, visas ligoninės personalas turi persikvalifikuoti, kokią įtaką ligoninės bendruomeniškumui, bendram komandiniam darbui turės ši padėtis?
Žinoma, yra ir blogų dalykų, bet yra ir labai gerų dalykų. Ekstremalioje situacijoje pasirodo kiek koks padalinys ir kiek koks personalas yra kompetentingas savo srityje. Viskas labai gerai išsiskaidrina, dalis personalo atsisakė dirbti, išėjo iš darbo net, tai yra toks išsigryninimas šitos situacijos, tik gaila, kad tokiomis sąlygomis.
Dabar puikiai išryškėja kvalifikacijos ir kompetencijos. Jeigu ligoninė nori funkcionuoti kaip vienetas, padalinių, kurie nepaveža krūvio, darbą turi perimti kiti žmonės, kiti padaliniai ir viskas kraunasi.
O kokie jausmai apima susiduriant su tuo, kas dabar tapo kasdieniais iššūkiais, kokios emocijos verda jums ir jūsų komandai?
Viskas labai permainingai, būna labai gerų momentų ir emocijų, kai tu džiaugiesi, kad kažką tinkamo padarei, eini ir džiaugiesi tuo. O būna pykčio protrūkių, kai tu matai, kad turėjo būti kažkas padaryta jau seniausiai, o dar nepadaryta. Tiesiog yra didelė mišrainė, kur geros, blogos emocijos, kur džiaugiesi, kad taip pavyko padaryti, kur nusivili, kada nepavyksta, arba ilgesnį laiką nepavyksta, visko daug, kaip ir bet kokiam gyvam kolektyve, visko yra labai daug, o ypač šiomis sąlygomis.
Ar pavyksta pajuokauti su komanda?
Žinoma, pajuokauti, pasijuokti tikrai pavyksta, ir ypač pasijuokiam iš tokių kartais kuriozinių situacijų kurios atsitinka, ir kartais pasijuokiame patys iš savęs. Gyvenimas vyksta, žinokit, net ir karo metu buvo, kad juokavo, mylėjo, verkė, taip ir čia, taip ir pas mus. Čia dabar yra toks karas be šaunamųjų ginklų, be ekipiruotės, bet karas vidinis, su virusu, kuris duoda labai daug.
O kaip kovojate su įtampa, kas padeda nusiraminti, susikaupti tiek jums, tiek komandai?
Toks mūsų darbas nėra naujiena, ramesniais laikais pas mus būdavo taip pat sunkių dalykų. Prieš metus buvo meningokokinės infekcijos, tymų protrūkis, turėjome nemažai ir tuberkuliozės [protrūkių]. Tik ši infekcija yra nauja ir mes dar mobilizuosimės ir prisiminsime, kaip sprendėme anksčiau. Tie, kurie dirba su infekcijomis visą gyvenimą prie jos prisitaiko. Dabar tai tiesiog nauja infekcija.
Kuomet uždarote ligoninės duris, grįžtate namo, kaip jums atrodo pasaulis ir ar pavyksta pailsėti, atitrūkti?
Pirmomis savaitėmis mažiau pavykdavo atitrūkti, nes ir namuose būdavo dar 30-50 skambučių iš darbo, ir organizaciniais, ir medicininiais klausimais. Dabar, žinoma, daugmaž pavyksta, nes apsipranti su ta aplinka, su ta būsena. O ir skambučių iš darbo jau darosi šiek tiek mažiau ir pradedi jausti kažkokį lengvesnį gyvenimą grįžęs į namus, tačiau vis tiek visą laiką sukasi mintys, kaip rytoj bus, kas vyksta per naktį ir panašiai. Praktiškai visą laiką esi tokiame sūkuryje ir niekur nesidėsi. Įsijungi radiją, televiziją, visur kalba apie tai, ir tu automatiškai prisimeni, lygini situaciją savo gydymo įstaigoje, situaciją su savo personalu, su ligoniais ir viskas taip dėliojasi.
Kokios mintys apima, išeinat, važiuojat namo ir visur girdint kalbas apie koronavirusą?
Aš kažkaip pirmiausia galvoju pozityviai, nes Lietuvoje šiandien dienai yra tikrai nebloga situacija ir ji yra valdoma. Karantinas buvo paskelbtas ir mes matom puikius rezultatus, ne tik koronavirusinės ligos plitimo, bet pastebime, kad ir gripo praktiškai nebėra. Visi daugmaž užsidarę ir ligų plitimas iškart sustoja. O šita infekcija lygiai taip pat, kol kas yra labai neblogai valdoma, tik žinoma, kad viskas priklauso nuo mūsų žmonių sąmoningumo, protingumo. Esmė tame, kad žmonės būtų disciplinuoti, drausmingi, protingi, sąmoningi, tada manau ir pozityvas išauga.
O kai važiuoji ir klausai radiją, kas vyksta kituose miestuose, ligoninėse, tai stengiesi surinkti informaciją, kuri yra aplink. Grįžęs namo lygiai taip pat, įsijungi kompiuterį, ir žiūri tinklalapius, kuriuose yra tarptautinė informacija apie epidemiologinę situaciją. Atėjęs į darbą dirbi savo šitam pasaulėly, neklausai ir nežiūri.
Ketvirtoji karantino savaitė, kas palaiko, kas padeda vis tiek keltis ryte, motyvuotis, eiti į darbą?
Na turbūt aš net nežinau ar reikia motyvuotis eiti į darbą kuomet esi specialistas ir darbas tau patinka. Niekad nekildavo tokių minčių, kad galbūt neiti. Įdomumo dėlei galiu pasakyti, kad per savo daugiau nei dvidešimt metų darbo stažo esu turėjęs tik 3 dienas nedarbingumo atostogų, tai visais atvejais tu visą laiką eini į darbą ir net nekyla tokių minčių, kad galėtum neiti.
Aš manau, kad jeigu žmogus pasirenka specialybę tą, kurią nori arba kuri jam patinka, tai motyvacijos nereikia.
O palaiko tai pirmiausia artimiausi žmonės, šeima, aplinka, giminės, draugai, kurie laiks nuo laiko paskambina, paklausia, pasidomi. Mūsų kolektyvas palaiko, bet lygiai taip pat, kaip ir visur, yra optimistiškiau nusiteikusių, ir pesimistiškiau, tačiau mes stengiamės vieni kitus palaikyti.
Kaip vadovas neretai tampi ir psichologu, ir beveik šeimos nariu, ir kartais socialiniu darbuotoju, nes tenka spręsti įvairius atvejus. Svarbiausia vadovui yra nuraminti, stabilizuoti savo kolektyvą, o kuomet kolektyvo mikroklimatas yra geresnis, tai ir darbas geriau sekasi, ir nuotaika geresnė, ir pesimizmo nebūna.
Ir paskutinis klausimas. Ką norėtumėte palinkėti, perduoti kolegoms taip pat dirbantiems priešakinėse linijose?
Kolegoms geros nuotaikos, optimizmo ir labai svarbu, kad dirbtumėme atsakingai ir saugotumėme save, o tuo pačiu ir kitus. Nes kitu atveju prasideda griūtis, o suirutė niekam nenaudinga. Aš manau, kad dar reiktų palinkėti ir tolimesnėse linijose dirbantiems medikams, nes jie labiau bijo nei tie, kurie dirba su ta infekcija ir yra visai šalia. Reikia pirmiausia nebijoti ir surinkti puikią informaciją, dabar daugelis tinklalapių, ne tik Lietuvos, net Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, ULAC (Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro), Europos užkrečiamų ligų centro ir visi kiti tinklalapiai, kuriuose galima rasti visas rekomendacijos, labai daug tikslios informacijos. Jeigu žmogus susirenka tinkamą informaciją ir turi puikias žinias, be reikalo nesinervuoja ir nestresuoja. Tai visiems noriu palinkėti daug geros teisingos informacijos, stiprybės ir elgtis profesionaliai.
Dėkoju už pokalbį.
Gabrielė Niekytė
Projektas „Priešakinėse linijose“ siekia suburti visų sričių Lietuvos medicinos darbuotojus ir kartu kurti karantino metraštį globalios pandemijos COVID-19 metu. Kviečiame visus medicinos darbuotojus pasidalinti savo pačių įamžintomis akimirkomis – vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis, atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms. Informacijos laukiame el.p. Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. Projekto turinys yra autorių nuosavybė, be projekto autorių sutikimo platinti ar kitaip viešinti turinį kituose kanaluose – griežtai draudžiama.
