Šiandien mokslas fizinį pajėgumą pripažįsta kaip vieną iš svarbiausių sveikatos kokybės rodiklių. Fizinis aktyvumas ypatingai svarbus vaikams ir paaugliams – tai daro didžiausią įtaką darniam organizmo vystymuisi ir augimui. Tačiau šiuolaikiniame technologijų amžiuje jaunuoliai neretai nugrimzta į virtualųjį pasaulį, laiką leisdami prie kompiuterių, išmaniųjų telefonų ir kitų prietaisų. Vyrauja manymas, kad šiandieniniai vaikai per mažai fiziškai aktyvūs. Ar tai tiesa? Kokia situacija yra iš tikrųjų?
Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkai aštuoniose Lietuvos pradinio ugdymo ir pradinio ugdymo klases turinčiose bendrojo lavinimo mokyklose atliko tyrimą, kurio rezultatai atskleidė išties ne itin gerą mokinių fizinio pajėgumo situaciją.
„Jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų fizinis pajėgumas per 10 metų stipriai sumažėjo“, – tikina KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) docentė, KTU Sporto centro vyr. trenerė dr. Irina Klizienė.
Šiaurinėje Europos – aktyvumas didesnis
Fizinis pajėgumas atspindi bendrąjį organizmo prisitaikymą prie fizinio krūvio. „Gerėjant fiziniam pajėgumui, įvairūs motoriniai dirgikliai sukelia nespecifinę adaptaciją žmogaus organizme, funkciniame, motoriniame ir psichiniame lygyje“, – aiškina I. Klizienė. Esant mažam fiziniam aktyvumui didėja nutukimo, širdies ir kraujagyslių ligų, diabeto ir mirtingumo rizika.
Mokslinėje literatūroje dažniausiai pateikiami sveikatos ir fizinio aktyvumo ryšio tyrimų duomenys, o fizinis pajėgumas vertinamas kaip reikšmingas sveikatos būklės rodiklis. Kontroliuojant vaikų fizinį aktyvumą galima kontroliuoti jų fizinio pajėgumo kaitą.
„Pastarųjų metų moksliniai tyrimai atskiruose Europos regionuose pateikia skirtingus vaikų fizinio aktyvumo rodiklių duomenis, tačiau daugelyje šalių daugiau nei 50 proc. jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų yra nepakankamai fiziškai aktyvūs. Nustatyta, kad mažiausiai fiziškai aktyvių vaikų yra Pietų Europos šalyse, daugiausia – Šiaurės ir Rytų Europos regionuose“, – atskleidžia KTU SHMMF docentė.
Tiesa, I. Klizienės paminėtame IDEFICS tyrime Lietuvos vaikai nedalyvavo.
Vaikų fizinio pajėgumo rodikliai krenta
Nors vaikų fizinis pajėgumas yra stebimas nuolat, t. y. atliekami įvairūs tyrimai, I. Klizienė pastebi, kad Lietuvoje mokslinių darbų, kuriuose būtų analizuojamas jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų, ypač pirmokų, fizinis aktyvumas bei fizinis pajėgumas, nėra daug.
Poreikis atlikti tyrimą KTU SHMMF mokslininkams kilo rengiant ugdymo priemonių komplektą antrai klasei „Kūno kultūra 2“ – pradėjus ruošti vadovėlį paaiškėjo, kad prieinami mokinių fizinio pajėgumo duomenys yra gana seni, todėl KTU mokslininkai nusprendė patys atlikti vaikų fizinio pajėgumo tyrimą.
„Paskutiniai tyrimai buvo daryti prieš 13 metų. Šiandien rodikliai yra kitokie, todėl ir ugdymas turėtų būti kitoks“, – sako I. Klizienė.
2016 m. pabaigoje vykusiame tyrime dalyvavo 780 1–2 klasių mokinių, iš jų 390 mergaičių ir 390 berniukų. Tyrimo metu nustatyta, kad jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų fizinis pajėgumo rodikliai žymiai prastesni nei prieš gerą dešimtmetį.
Pavyzdžiui, 2003 m. 7 metų mergaičių 98-113 cm šuolis į tolį buvo laikomas patenkinamu rezultatu, tuo tarpu 2016 m. jis sumažėjo iki 60-80 cm; 7 metų berniuko aukštesnysis šuolio į tolį rezultato vertinimas nuo 141 cm sumažėjo iki 130 cm.
Vertinant bėgimo šaudykle testo rezultatus taip pat pastėtas jų suprastėjimas. Pavyzdžiui, pagrindiniu vertinimo lygiu 2003 m. nustatytas 10,8-10,4 s 7 metų mergaičių rezultatas, o 2016 m. – 12,15-10,94 s. Tarp 7 metų berniukų situacija tokia pati: 2003 m. pagrindinis vertinimo lygis siekė 10,6-10,2 s, o 2016 m. sumažėjo iki 11,46-10,4 s.
Technologijos.lt
