Nors įprasta manyti, kad vaikai serga tik alergija ar peršalimu, tačiau, Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) statistikos duomenimis, sergančiųjų lėtinėmis ligomis amžius jaunėja. Lėtinė liga gali užklupti tiek dėl netinkamo gyvenimo būdo, tiek dėl genetikos, tačiau net ir turintieji genetinį polinkį, ligų gali išvengti praktikuodami sveiką gyvenseną.
Ką reikia žinoti tėvams, jei jų vaikas susirgo lėtine liga, pranešime žiniasklaidai dalijasi Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialo Vaikų ligoninės Pediatrijos centro vadovė prof. Augustina Jankauskienė.
„Lėtinė liga tampa iššūkiu visiems – tiek mažiesiems, tiek suaugusiems, nes reikia mokytis gyventi su ilgalaike ir dažnai nepagydoma liga. Kartais reikia atsisveikinti su buvusiomis veiklomis, o kamuojantys ligos simptomai gali paveikti santykius su aplinkiniais, todėl esi priverstas nutraukti prasmingus socialinius ryšius ir daugiau laiko praleisti institucijose, apie kurias turėjai ne pačią geriausią nuomonę. Taip prasideda nauja pažintis ir kelionė kartu su liga, kuri atneša naujų atradimų ir gyvenimą pakoreguoja iš esmės“, – sako A. Jankauskienė.
Kas yra lėtinė liga?
Liga tampa lėtine, kai žmogus ja serga ilgiau nei pusmetį. Ji gali užklupti tiek dėl netinkamo gyvenimo būdo, tiek dėl genetikos.
„Paprastai lėtinėmis ligomis sergantys žmonės pereina per keletą sirgimo stadijų – pasiekia palengvėjimą, remisiją, o tuomet – vėl sveikatos pablogėjimą.
Lėtinėmis ligomis serga ir vaikai, kuriuos, kamuoja ne vien sloga ar alergija, kaip dažniausiai įprasta manyti, bet ir sunkesnės ligos. Lėtinių ligų išsivystymui, kaip rodo moksliniai tyrimai, įtakos gali turėti netgi anksčiau patirtos patyčios, kurios yra lėtinio socialinėje aplinkoje patiriamo streso forma“, – atkreipia dėmesį gydytoja.
Visgi, pasak jos, net ir turintieji genetinį polinkį žmonės, lėtinių ligų gali išvengti praktikuodami sveiką gyvenseną.
Kaip dažniausias lėtines vaikų ligas gydytoja išskiria – fizines, psichologines ir neurologines ligas.
Nepatogu, bet prisitaikysiu
„Fizinės lėtinės ligos pasireiškia fiziniu skausmu, dėl kurio vaikai gali būti priversti daug ko atsisakyti nuo įprastos dienotvarkės iki bendravimo su aplinkiniais, nes yra priversti gulėti lovoje. Kitos lėtinės ligos taip pat turi savo specifinius gydymo metodus, prie kurių tenka prisitaikyti, išsiugdyti naujus gyvenimo būdo įpročius, keisti mitybą. Dėl kai kurių ligų netgi tenka atsižvelgti ateityje renkantis profesiją“, – sako gydytoja vaikų nefrologė.
Kaip pavyzdį, gydytoja pateikia diabetą, kuris gali gana radikaliai keisti nusistovėjusį gyvenimo ritmą, tačiau ilgainiui virsta natūralia rutina.
Taip pat ji pabrėžia, kad suaugusiems žmonėms, kurie lėtinę ligą turi nuo vaikystės būna kur kas lengviau, nei kai lėtinė liga užklumpa vyresniame amžiuje.
„Dirbdama gydytoja pastebiu, kad nuo vaikystės lėtinėmis ligomis sergantys žmonės mažiau sureikšmina tai, kad serga. Nors ir tenka derinti savo kasdienybę prie ligos, tačiau jau būna prie to įpratę, išmokę kontroliuoti“, – sako profesorė.
Kaip tvarkytis su liga?
Pasak A. Jankauskienės, pasitaiko atvejų, kai patys vaikai, susirgę lėtinėmis ligomis, prisitaiko prie to, tačiau tėvams tai padaryti sekasi sunkiau.
„Svarbu atkreipti dėmesį, jeigu lėtine liga serga vaikas, tai ja serga ne tik jis, bet ir visa šeima, kuri yra įtraukiama į procesą, dėl to svarbu, kad tėvai į savo vaiką žiūrėtų kaip į normalų vaiką. Visgi neretai lėtinė liga tampa ginklu, kuriuo tėvai nusitaiko į gydytojus, reikalaudami išskirtinių sąlygų, pareiškia, kad jų vaikui reikia visko, kas geriausia ir tai traumuoja vaiką“, – sako gydytoja.
Taip pat sergantiesiems, pasak jos, reiktų turėti ir savo pagrindinį gydytoją, kuris koordinuotų visą procesą ir žiūrėtų į pacientą kaip į visumą.
„Vaikas ir jo tėvai bei gydytojas turėtų jausti tarpusavio ryšį ir pasitikėjimą. Jeigu tėvams kyla bent menkiausia abejonė gydytojo darbu, siūlyčiau keisti gydytoją, nes dvasinis komfortas padeda pasiekti geresnių gydymo rezultatų. Taip pat tėvai retai žino, kad jie gali sulaukti socialinių darbuotojų pagalbos kaip yra Vakarų Europos pažengusiose klinikose“, – sako Pediatrijos centro vadovė.
Pasak gydytojos, socialiniai darbuotojai, girdėdami, kokios yra konkrečios kiekvieno ligonio problemos, pavyzdžiui, judėjimo, mitybos, gyvenimo sąlygos ar transportavimo, gali tuo pasirūpinti ir suteikti daugiau informacijos tėvams, kuriems nereiktų gaišti savo brangaus laiko.
Lrt.lt
