Nuolatinis valstybės deklaravimas, kad gydymas nemokamas, medikų bendruomenę spaudžia į kampą ir verčia išsakyti savo nuomonę.
Gydymo įstaigai – grašiai
Kai ligonių kasos skelbia: „Gydymas jums priklauso, nemokėkite papildomai, nes už tai jau sumokėjote“, taip ir norisi paprašyti: parodykite, kiek ir kam sumokėjote. Nežinia, kodėl žmonės klaidinami ir verčiami tikėti, kad sumokėti mokesčiai (GPM, sveikatos draudimo ir „Sodros“ mokesčiai) ir jų dydis nors kaip nors atsispindi pirminėje sveikatos priežiūroje šeimos gydytojo institucijai ar odontologinei priežiūrai. Mokesčių mokėtojų sumokami mokesčiai yra beveik antra tiek, kiek žmogus gauna į rankas, o už pirminę sveikatos priežiūrą valstybė perveda gydymo įstaigai apytiksliai vos 2 Eur per mėnesį už asmenį šeimos gydytojo grandžiai ir apie 1 Eur už odontologinę priežiūrą... Ar žinome, kur paskirstomi toliau likusieji mūsų mokesčių mokėtojų pinigai?
Išnaudoja susirgusieji
Kai kalba eina apie mediciną, nemokamai teikiamas ir gaunamas medicinines paslaugas, nemokamas šeimos gydytojo konsultacijas, būtinąją medicininę pagalbą, „Greitosios pagalbos“ darbą, ekstrines būkles ar ekstrines operacijas, dar galima įsivaizduoti solidarumo principu veikiančią sistemą. Juk ne visi vienu metu tampame ligoniais ar pacientais, kuriems reikia medicininės pagalbos. Pinigai, kurie mokami pirminės sveikatos priežiūros centrams (gydymo įstaigoms), atseikėjami vienodai nuo visų žmonių draudimo principu, bet juos išnaudoja tik susirgusieji, t. y. tie, kuriems šiuo metu pašlijo sveikata.
Odontologijoje solidarumo principo nėra
Tačiau, kai tuo pačiu principu kalba pakrypsta apie odontologinį gydymą bei jo apmokėjimą PSDF lėšomis tvarką, tai drąsiai galima sakyti, kad ši sistema neveikia, čia SOLIDARUMO principo nėra ir negali būti!
Odontologų akimis žiūrint, nėra nei vaikų, nei suaugusiųjų, kuriems per metus nereikėtų jokio odontologinio gydymo ar dantų priežiūros paslaugos. Mažiausiai, kas reikalinga kiekvienam suaugusiajam – profilaktinė dantų patikra per metus (į kurią įeina burnos ertmės apžiūra, dantų patikra ir dantų formulės surašymas) ir tai kainuoja 10–20 Eur. Be to, kiekvienam žmogui kartą per metus reikėtų atlikti profesionalią burnos higieną, kuri kainuoja vidutiniškai 35–50 Eur.
Lietuvoje šiais laikais vaikų sveikais dantimis nebūna, jau net nežinia, dėl ko – ar dėl maisto ypatumų, saldumynų, genetikos, nepakankamo kasdienio valymo. Net ir tų vaikučių, kurių dantimis tėveliai rūpinasi nuo mažumės ir atveda pas odontologą kas pusę metų patikrai. Tuomet sugedę dantukai sugydomi, o kito vizito metu po pusmečio ar metų vėl atsiras, ką gydyti. Noriu pasakyti, jog statistiškai taip nebūna, kad iš 10 vaikų tik vieno dantukai sugedę ir juos gydai kitų devynių, už kuriuos pinigai gaunami krepšelio principu, sąskaita Situacija tokia, kad visiems 10 vaikų reikės odontologinės priežiūros ar dantų gydymo, ir dažniausiai ne vieno vizito pas odontologą, o kelių gydymo seansų. Akivaizdu, kad būtent čia – odontologijoje – ir nebegalioja sveikatos sistemos SOLIDARUMO principas.
Kiek valstybė įvertina vaikų dantų priežiūrą
Labai įdomu patyrinėti ir atverti kortas visiems mokesčių mokėtojams – kiek gi moka ligonių kasos už vaikų odontologinę priežiūrą ir odontologinių problemų sprendimą.
Metinė bazinė odontologinės priežiūros kaina, kurią skiria valstybė, vienam vaikui iki 18 metų amžiaus yra 12,83 Eur, o suaugusiam mokesčių mokėtojui valstybės finansuojama suma yra 10,33 Eur!
Už tokią metinę piniginę sumą kokybiškų odontologinių paslaugų teikti nėra įmanoma, nes odontologija – tai ne tik ambulatorinės kortelės užvedimas ir dantų formulės surašymas. Vien tik kokios yra medžiagų ir įrankių kainos. Pavyzdžiui, vienkartinis sterilizuotų instrumentų paketas kainuoja 3 Eur, vienas dantų grąžtas – 5 Eur, o 1 gramo plombinės medžiagos kaina prasideda nuo 10 Eur. Ar kam visa tai įdomu?
Tačiau odontologijos išlaidų dalis, apimanti sunaudojamas medžiagas, kur kas mažesnė, nei paties odontologo darbas. O kiek dar kainuoja pati odontologinė aparatūra ir visos šiuolaikinės odontologijos technologijos, be kurių neįmanomas kokybiškas gydymas.
Valstybės apmokama suma prisirašiusiajam prie poliklinikos gali užtikrinti tik prevenciją ir burnos ertmės – dantų profilaktiką, reguliarias apžiūras, konsultavimą ir siuntimus pas gydytojus odontologus specialistus. Tiek mokamų iš ligonių kasų pinigų užteks žmonių informavimui, konsultavimui, diagnozės nustatymui, bet ne gydymo procedūroms, ne ėduonies gydymui, ne kanalų gydymui ir ne dantų tiesinimui.
Pinigai paskui pacientą nevaikšto
Yra ir kita didžiulė problema – šie valstybės skiriami pinigai neina paskui pacientą, o lieka toje gydymo įstaigoje, kurioje žmogus prirašytas prie šeimos gydytojo. Ne paslaptis, kad į odontologinį vaikų ir suaugusiųjų gydymą šeimos turi skirtingus požiūrius. Neretai pacientai gydosi valdiškoje poliklinikoje, tačiau dantims gydytis renkasi privačias odontologijos klinikas. Taigi išeina taip, kad metai po metų tiek suaugusiųjų, tiek jų vaikų odontologinei priežiūrai skirti pinigai pasilieka kažkur, o žmonės už odontologinį gydymą moka pinigus iš naujo.
Pateiksiu gyvenimišką pavyzdį. Trijų vaikų mama prisirašiusi poliklinikoje prie namų, tačiau odontologinio gydymo paslaugų važiuoja į odontologijos kliniką, kurios gydytojais pasitiki, prie kurių gydytojų vaikai pripratę, kur su vaikais žaidžiama, tariamasi dėl plombos spalvos ir po sėkmingo gydymo duodamos dovanėlės. Ir net ne tik dėlto – jai svarbi ir vizitų laikų pasiūla, nes laikas vizitui pasirenkamas patogus, po darbo, kai registratorė nesako „paskambinkite paskutinės mėnesio savaitės pirmadienį nuo 8 val. ryto, kai dalinsime talonėlius kito mėnesio vizitams“. O tuomet skambučiai terodo užimtą liniją…
Per 10 metų nuo šios šeimos trijų vaikų ir mamos toje poliklinikoje pasiliko įspūdinga suma už nė karto nepasinaudotas odontologinės priežiūros paslaugas (12,83 Eur x 3vaikai x 10 metų ir 10,33 Eur x 10 metų). Iš viso 616,50 Eur. Ši suma įspūdinga, bet ja pasinaudojo poliklinika taip, kaip norėjo, galbūt kitų vaikų gydymui. Bet čia ir vėl nesolidarumas, kurį būtų galima prilyginti vos ne vagystei vidury baltos dienos – kodėl šeimos pinigai neina paskui žmogų ten, kur jiems galėtų būti daromos nuolaidos tų sumų ribose. Galbūt kaip tik dabar tokia suma reikalinga šiai šeimai kažkurio vaiko ortodontiniam gydymui breketais apmokėti. Pasakyčiau, kad valstybė deklaruodama visiems pacientams galimybę rinktis gydytoją, gydymo įstaigą, prieinamumą prasilenkia su realiame gyvenime neįvykdomomis kliūtimis.
Dar skaičių
Pinigų skirstytojai, kurie skirsto ne savo pinigus, tegul skirsto, bet tegul nereikalauja nerealių ir neįgyvendinamų vizijų. Aš mielai sutikčiau gauti paskaičiuotą ir išanalizuotą reglamentą, kaip reikėtų vykdyti tai, ką įvardina ligonių kasos savo bukletuose – teikti nemokamai odontologines paslaugas vaikams, kai jie sumokėjo tik 12,83 Eur per metus už vieną vaiką.
Kaip viskas vyksta praktiškai? Paimkime nedidelę kliniką, kurioje prisiregistravę 1600 asmenų, iš jų 300 sudaro vaikai iki 18 metų amžiaus. TLK apmoka už odontologiją 1500 Eur per mėnesį. Geros ir šiuolaikinėmis technologijomis dirbančios odontologijos klinikos minimali gyvavimo sąlyga yra 50 Eur per valandą. Vadinasi, per mėnesį galima iš gaunamos sumos suteikti 30 valandų darbo, už kurį yra apmokėta TLK lėšomis. Vadinasi, per mėnesį galima priimti 1/10 visų vaikų, kurie pateks į taip vadinamą apmokėtą valandą lygiai vieną kartą per metus. Antrą, trečią ir ketvirtą kartą vaikas pateks tik nesigydant kitiems vaikams kitais mėnesiais. Arba nepateks. Jei nepateks, tėvai liks nepatenkinti, klinika turės sakyti, kad šio mėnesio TLK apmokėti talonėliai išnaudoti, laukite kito mėnesio 30 valandų paskelbto darbo laiko, bet mes juk žinome, kad kito mėnesio 30 valandų priklauso kitam 1/10 priregistruotų vaikų.
Kas vyksta mediciniškai su ne visiškai sugydytu dantimi? Jis turi būti nuosekliai gydomas iki visiško sugijimo – jei ne, jis genda toliau, vaistai nebeveikia, jei neatvykstama laiku, pavyzdžiui, po dviejų savaičių, tolesniam gydymui. O sunkiausiai pacientams šioje situacijoje yra suvokti tai, kad komercine tvarka mokamoms paslaugoms galime pasiūlyti vizitą iš karto, jei tik prireikia gydymo.
Galima bandyti skaičius dėlioti ir kitaip. Metuose yra 12 mėnesių, vadinasi, per mėnesį turime priimti nemokamam gydymui 25 vaikus (300 vaikų : 12 mėn.) po vieną kartą. Statistiškai vienas vaikas per dieną, už kurį tariamai sumokėta iš TLK. Finansine prasme 1500 Eur padalinus iš 25 dienų/po 1 vaiką, gauname 60 Eur skiriamą sumą vieno vaiko odontologinių problemų sprendimui.
Nemanykite, kad vaikų gydymui naudojama prastesnė įranga, paprastesni odontologiniai antgaliai ar paprastesnės plombinės medžiagos. Taigi už šią pinigų sumą gali būti sugydyti du nedideli ėduonies pažeisti dantys arba atstatytas plomba vienas danties vainikas, arba sugydyti vieno danties kanalai, o plombai pinigų sumos jau ir neužtektų. Net ir laiko sąnaudos vaikų gydymui dažnai didesnės nei suaugusiųjų. Nepamirškime ir to, kad šiuose skaičiavimuose vaikų gydymui skaičiuojame ir už suaugusiuosius pervedamas sumas už odontologinę priežiūrą.
Štai ir visa matematika. Liūdna, kai biudžeto pinigais dalyvaujama kaži kokiuose aukcionuose, perkami auksiniai klozetai ar sidabriniai šaukštai kariuomenei, o pinigų mūsų vaikų ir suaugusiųjų dantims nelieka...
Gyd. Vaida RAUBIENĖ
AND klinikos direktorė
