Balandžio 8 d. paskelbta Tikėjimo mokymo dikasterijos deklaracija „Dignitas infinita“. Dokumentą, kuriame kalbama apie žmogaus orumą ir apie mūsų laikais dažnus jo pažeidimus, apžvelgia Šventojo Sosto komunikacijos dikasterijos redakcijų direktorius Andrea Tornielli.
Tikėjimo mokymo dikasterijos deklaracijos Dignitas infinita trys skyriai kalba apie žmogaus orumo pagrindus, o ketvirtasis yra skirtas „kai kuriems rimtiems žmogaus orumo pažeidimams“. Pagrindinė dokumento, kuris yra penkerius metus trukusio darbo rezultatas, naujovė yra ta, kad į jį greta bioetikos temų įtrauktos ir kelios svarbiausios pastarojo meto popiežiaus mokymo temos. Greta abortų, eutanazijos ir surogatinės motinystės tarp žmogaus orumo pažeidimų atsiranda karas, skurdas ir migrantų drama, prekyba žmonėmis. Naujasis dokumentas padeda įveikti dichotomiją tarp tų, kurie susitelkia tik į besiformuojančios ar mirštančios gyvybės gynimą, pamiršdami daugybę kitų išpuolių prieš žmogaus orumą, ar, atvirkščiai, tarp tų, kurie susitelkia tik į vargšų ir migrantų gynimą, pamiršdami, kad gyvybė turi būti ginama nuo prasidėjimo iki natūralios pabaigos.
Pagrindiniai principai
Pirmosiose trijose deklaracijos dalyse primenami pagrindiniai principai. „Bažnyčia Apreiškimo šviesoje dar kartą skelbia ir absoliučiai patvirtina ontologinį pagal Dievo paveikslą ir panašumą sukurto bei Jėzaus Kristaus atpirkto žmogaus asmens orumą“ (1). Dokumente kritikuojami tie, kurie „asmeniu pripažįsta tik būtybę, gebančią protauti“. Dėl to, jų teigimu, „asmens orumo neturi nei negimęs kūdikis, nei nesavarankiškas senas žmogus, nei tas, kurį slegia psichikos negalia. Priešingai, Bažnyčia primygtinai tvirtina, kad kiekvieno žmogaus asmens orumas būtent dėl to, kad yra prigimtinis, išlieka visada, nepriklausomai nuo jokių aplinkybių“ (24). Be to, teigiama, kad „žmogaus orumo sąvoka taip pat kartais piktnaudžiaujama siekiant pateisinti savavališką naujų teisių dauginimą, tarsi būtų privaloma garantuoti galimybę išreikšti ir įgyvendinti kiekvieną individualų pageidavimą ar subjektyvų troškimą“ (25).
Skurdas, karas ir prekyba žmonėmis
Toliau deklaracijoje pateikiamas „kai kurių rimtų žmogaus orumo pažeidimų“ sąrašas. Pirmiausia kalbama apie skurdo tragediją – „vieną didžiausių šiuolaikinio pasaulio neteisybių“ (36). Taip pat apie karą, kuris yra „žmogaus orumą neigianti tragedija“ ir „žmoniškumo pralaimėjimas“ (38), taip rašoma, kad „šiandien labai sunku išlaikyti praeitais amžiais sukurtus racionalius kriterijus, leidžiančius kalbėti apie galimą teisingą karą“ (39). Toliau kalbama apie kenčiančius migrantus, kurių „gyvybei gresia pavojus, kurie nebeturi galimybių sukurti šeimą, dirbti ar prasimaitinti“ (40); apie prekybą žmonėmis, kuri įgauna „tragišką mastą“ ir yra apibrėžiama kaip „niekinga veikla, mūsų visuomenių, vadinančių save civilizuotomis, gėda“. Išnaudotojai ir prostitucijos klientai raginami rimtai pasitikrinti sąžinę (41). Taip pat raginama kovoti su tokiais reiškiniais kaip prekyba žmogaus organais ir audiniais, seksualiniu vaikų išnaudojimu, vergišku darbu, prostitucija, prekyba narkotikais ir ginklais, terorizmu ir organizuotu tarptautiniu nusikalstamumu (42). Deklaracijoje taip pat minima seksualinė prievarta, kuri palieka „gilius randus nuo jos nukentėjusiųjų širdyse“ (43). Toliau kalbama apie moterų diskriminaciją ir smurtą prieš jas, tarp pastarųjų paminimas „vertimas daryti abortus, kurių auka yra ir motina, ir vaikas, taip dažnai siekiant patenkinti vyrų egoizmą“. Taip pat smerkiama poligamija (45) ir moterų žudymas (46).
Abortas ir surogatinė motinystė
Deklaracijoje aiškiai smerkiamas abortas: „Tarp visų nusikaltimų, kuriuos žmogus gali padaryti prieš gyvybę, abortas yra ypač sunkus ir smerktinas“. Primenama, kad negimusiojo teisė į gyvybę turi būti ginama „kaip bet kuri kita žmogaus teisė“ (47). Taip pat kategoriškai atmetama surogatinė motinystė, „per kurią vaikas tampa paprastu objektu“. Tai praktika, „grubiai pažeidžianti moters ir vaiko orumą“. Vaikas visada yra dovana ir niekada negali būti sutarties objektas (48). Toliau žmogaus orumo pažeidimų sąraše minima eutanazija ir savižudybė su pagalba, primenama, kad „dėl kančios ligonis nepraranda orumo“ (51). Toliau kalbama apie paliatyviosios slaugos svarbą ir apie vengtiną užsispyrėlišką neproporcingą gydymą. Dar kartą patvirtinama, kad žmogus turi teisę į gyvybę, o ne į mirtį, kad mirtį reikia priimti, o ne ją užtikrinti (52). Tarp rimtų žmogaus orumo pažeidimų taip pat minimas negalią turinčių asmenų atstūmimas (53).
Gender teorija
Dar kartą patvirtinus, kad negalima diskriminuoti homoseksualių asmenų ir toleruoti bet kokių agresijos ir smurto prieš juos formų, pasmerkus kaip prieštaraujančius žmogaus orumui šių asmenų kalinimą, kankinimą ar net žudymą, dokumente kritikuojama gender teorija, „kuri yra labai pavojinga, nes ištrina skirtumus, siekdama visus suvienodinti“ (56). Bažnyčia primena, kad „noras disponuoti savimi, kaip skelbia gender teorija, reiškia ne ką kita, kaip pasidavimą senai pagundai užimti Dievo vietą“ (57). Gender teorija „siekia paneigti didžiausią iš visų skirtumų, egzistuojančių tarp gyvų būtybių, – lyties skirtumą“ (58). Taip pat neigiamai vertinamas lyties keitimas, nors „tai nereiškia, kad atmetama galimybė, jog asmuo, turintis lytinių organų sutrikimų, kurie yra akivaizdūs gimimo metu arba kurie išsivysto vėliau, gali pasitelkti medicinos pagalbą tiems sutrikimams pašalinti“ (60).
Smurtas skaitmeninėje erdvėje
Sąrašą užbaigia smurtas skaitmeninėje erdvėje, minimos „naujos smurto formos, plintančios per socialinę žiniasklaidą, tokios, kaip kibernetinės patyčios“ ir „pornografija bei žmonių seksualinis išnaudojimas ar įtraukimas į azartinius lošimus“ internete (61). Deklaracija baigiama raginimu „pagarbą žmogaus asmens orumui, nepaisant jokių aplinkybių, laikyti svarbiausiu įsipareigojimu siekiant bendrojo gėrio ir kiekvienos teisinės sistemos pagrindu“ (64).
