Priešpaskutinį liturginių metų sekmadienį (šiemet – lapkričio 19 d.) bus minima popiežiaus Pranciškaus įvesta Pasaulinė vargstančiųjų diena. Antradienį, birželio 13 d., Vatikane buvo pristatyta šia proga skelbiama popiežiaus Pranciškaus žinia.
Pasaulinė vargstančiųjų diena jau septintą kartą paspartins mūsų bendruomenių kelionę, rašo Pranciškus, su dėkingumu konstatuodamas, kad jos minėjimas palaipsniui įsišaknija Bažnyčios pastoracinėje veikloje, kad tikinčiųjų bendruomenė vis aiškiau suvokia šio minėjimo evangelinį turinį.
Šiemetinės Pasaulinės vargstančiųjų dienos tema – Senojo Testamento Tobito knygos žodžiai: „Nenusuk savo veido nė nuo vieno vargšo“ (Tob 4, 7). Pasak Pranciškaus, ši nelabai žinoma Senojo Testamento knyga iš tiesų yra labai turtinga ir įtaigi, joje apstu niekada nepraeinančios išminties. Prieš skaitytoją atsiveria šeimos scena: tėvas Tobitas kalbasi su išvykstančiu į ilgą kelionę sūnumi Tobiju. Senasis Tobitas supranta, kad, ko gero, daugiau niekada nebepamatys sūnaus, todėl palieka jam savo dvasinį testamentą. Žodžiai: „Nenusuk savo veido nė nuo vieno vargšo“ – tai tėvo sūnui perduodamo palikimo esmė.
Popiežius Pranciškus rašo, kad šios Senojo Testamento knygos priesakas dar aktualesnis, kai jį apmąstome iš mūsų, Kristaus mokinių, perspektyvos. Atsidūrę priešais vargstantį žmogų, negalime nusukti nuo jo akių, nes taip mes atimtume iš savęs galimybę pamatyti jame Viešpaties Jėzaus veidą. Popiežius atkreipia dėmesį, kad senasis Tobitas savo sūnaus Tobijo prašo matyti kiekvieną vargstantįjį. Kiekvienas žmogus yra mūsų artimas. Esame pašaukti ištiesti ranką kiekvienam vargstančiajam, stoti akistaton su kiekvienos rūšies skurdu, atsisakydami abejingumo ir iliuzijų.
Deja, dabartiniais lakais nelengva būti dėmesingiems vargo slegiamam žmogui. Viešumoje skamba kvietimai į gerovę, o skurde gyvenančiųjų balsai nutylimi. Tai, kas nemalonu ir sukelia kančią, išstumiama į užribį. Vis dažniau virtuali tikrovė pakeičia tikrąjį gyvenimą, ir vis lengviau supainioti šiuos du pasaulius. Per socialinės komunikacijos kanalus pamatomi skurdo ir kančios vaizdai sujaudina kelioms akimirkoms, bet labai greitai juos užmirštame. O jei gatvėje sutinkame tikrą vargstantį žmogų, jo vaizdas mus erzina. Be to, skubėjimas, mūsų kasdienio gyvenimo palydovas, nepalieka mums laiko sustoti, padėti ir pasirūpinti kitu. Dėl to, pasak popiežius, mums reikia vis atsiminti Tobito knygos prašymą nenusukti žvilgsnio nuo vargstančio žmogaus, reikia atsiminti, kad ir Kristaus palyginimas apie gerąjį samarietį nėra pasakojimas apie praeitį, bet jis kelia klausimą, kuris yra aktualus visada, taip pat ir kiekvieno iš mūsų dabartyje.
Popiežius įspėja, kad kalbant apie vargstančius žmones lengva pasinerti į retoriką. Taip pat gresia klastinga pagunda sustoti ties statistika ir skaičiais. Turime atsiminti, rašo Pranciškus, kad vargstantieji yra žmonės, jie turi veidus, istorijas, širdis ir sielas. Jie yra broliai ir seserys su savo geromis savybėmis ir trūkumais, kaip visi kiti, todėl svarbu užmegzti asmeninį santykį su kiekvienu iš jų.
Galiausiai popiežius dėkoja Dievui, kad, nepaisant sunkumų ir dabartinės kultūros sukurtos nepalankios atmosferos, vis dėlto atsiranda gana daug žmonių, kurie dosniai padeda vargstantiesiems, dalijasi su jais, nepalieka likimo valiai tų, kurie atsiduria atskirties ir kančios situacijose. Jie išklauso, kalbasi, mėgina suprasti vargstančiųjų situaciją ir jos priežastis, stengiasi patarti ir padėti.
Dėkingumas šiems gerumo ir artumo liudytojams tevirsta malda, kad jų pastangos duotų vis daugiau vaisių, rašo Pranciškus. (jm / Vatican News)
