Paskutinę gegužės mėnesio dieną, priminė popiežius Pranciškus trečiadienio bendrojoje audiencijoje, Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minėta Švč. Mergelės Marijos apsilankymo pas Elžbietą šventė. „Žvelkite į ją ir prašykite vis drąsesnio tikėjimo dovanos. Jos motiniškam užtarimui pavedame visus, kuriuos išbando karas, ypač brangią ir iškankintą Ukrainą“, – sakė Pranciškus.
Trečiadienį taip pat baigėsi Marijai skirtas specialaus pamaldumo mėnuo. Įvairių kraštų krikščionių bendruomenėse gegužę kalbamos Dievo Motinai skirtos maldos – giedamos gegužinės giesmės, lankomos marijinės šventovės arba Marijai dedikuoti altoriai bažnyčiose. Tai vadinamosios liaudies pamaldumo praktikos, kurių ištakos yra viduramžiuose ir kurios paplito 18–19 amžiuose, ypač jėzuitų pamokslininkų dėka. Kodėl gegužė, pavasario ir žydėjimo mėnuo? Dievo Motina pamaldumo tradicijose dažnai buvo prilyginama gražiausiam iš žiedų, gražiausiai rožei tarp kitų rožių. Marijinės maldos, pamaldumo veiksmai, pamaldžių dorybių praktika buvo prilyginama gėlių puokštėms, žiedų pynėms. Iš čia ir „Rožinio“ pavadinimas.
19 amžiaus viduryje Marijai skirto gegužės mėnesio tradicija buvo plačiai praktikuojama visoje Italijoje, Belgijoje ir Prancūzijoje. Matant gerus šios tradicijos vaisius, ji tapo bendruomeninės maldos bažnyčiose dalimi, buvo stiprinama popiežių mokymu ir specialiais gestais: enciklikomis ir kitais dokumentais, įvairiais paskatinimais.
Jei gegužės mėnuo skirtas Marijai, tai 17 amžiuje pradėjo formuotis liaudies pamaldumo praktika, kuri kviečia birželį skirti Švč. Jėzaus Širdies pamaldumui. Tokio pamaldumo užuomazgos taip pat siekia viduramžius, jis aptinkamas vokiečių mistikų raštuose. Tapyboje dažnas yra šv. Jono Evangelisto, prigludusio prie Jėzaus širdies per paskutinę Vakarienę, motyvas.
Vis tik Jėzaus Širdies pamaldumo išplitimas ir organiškas pagrindimas neatsiejamas nuo 17 amžiaus dvasingumo mokytojo šv. Jono Eudo darbų ir, ypač, taip pat 17 amžiuje gyvenusios mistikės Margaritos Marijos Alacoque regėjimų: abu jie gyveno Prancūzijoje. Galima pridurti, kad M. M. Alacoque buvo būtent Marijos ir Elžbietos susitikimą kontempliuojančios vienuolijos – Švč. Mergelės Marijos apsilankymo kongregacijos, vadinamųjų vizitiečių, narė. Kaip ir Marijos mėnesio pamaldumo, taip ir šio pamaldumo skleidimu ypač rūpinosi jėzuitai.
Jėzaus Širdies pamaldumas, jo palyginimai ir įžvalgos daugeliui tikinčiųjų padėjo įsijausti į Kristaus, tikro Dievo ir tikro žmogaus, meilės horizontą.
„Švenčiausiosios Jėzaus Širdies pamaldumas iš esmės yra ne kas kita, kaip pamaldumas meilei, kurią Dievas mums rodo per Jėzų. Tuo pat metu tai yra mūsų meilės Dievui ir žmonėms praktikavimas“, – 1956 metais rašė popiežius Pijus XII savo enciklikoje Haurietis Aquas, galbūt viename iš išsamiausių popiežiškųjų dokumentų apie šį pamaldumą. (RK/ Vatican News)
