Trečiadienio rytą Šv. Petro aikštėje susitikęs su piligrimais, atvykusiais į bendrąją audienciją, popiežius tęsė katechezę apie misionieriškojo uolumo pavyzdžius ir šį kartą kalbėjo apie šv. Pranciškų Ksaverą, kuris pagrįstai laikomas didžiausiu moderniųjų laikų misionieriumi ir, kartu su šv. Terese, yra katalikų misijų globėjas.
Pirmiausia popiežius priminė Pranciškaus biografiją ir lemtingą susitikimą su Ignacu Lojola. Pranciškus gimė kilmingoje, bet neturtingoje šeimoje Navaroje, šiaurės Ispanijoje, 1506 m. Išvyko studijuoti į Paryžiaus universitetą. Ten jis sutiko savo būsimą bendražygį Ignacą Lojolą. Jie tapo gerais draugais. Ignacas padėjo Pranciškui išgyventi naują ir gilią dvasinę patirtį, tikrą atsivertimą, išsilaisvinti iš visų ambicijų ir be išlygų pasiaukoti tarnystei Dievui. Baigę studijas, jie su keliais kitais draugais atvyko į Romą ir, susitikę su popiežiumi, pasisiūlė tarnauti ten, kur labiausiai reikia.
Tai laikais krikščionybės horizontai plėtėsi iš Europos į iki tol nežinomus pasaulio kraštus. Buvo atrandami nauji žemynai ir tautos, kurios nebuvo girdėjusios apie Jėzaus Kristaus Evangeliją. Portugalijos karalius paprašė popiežiaus siųsti keletą jėzuitų į Rytų Indiją. Tarp jų buvo ir Pranciškus Ksaveras. Atvykęs į Indijos Goa miestą Pranciškus Ksaveras ten įsikūrė, tačiau neapsiribojo vien miestu. Skelbė Evangeliją vargingiems pietinės Indijos pakrantės žvejams, mokė vaikus katekizmo ir maldų, gydė ligonius.
Greitai Pranciškus suprato, kad jis turi keliauti dar toliau. Palikęs pradėtą darbą gerose savo bendražygių rankose, jis išplaukė į Molukus – tolimiausias Indonezijos salyno salas, kur per dvejus metus įkūrė kelias krikščionių bendruomenes. Jis sukūrė eiliuotą katekizmą vietine kalba ir mokė jį giedoti.
Po to misionieriškasis uolumas Pranciškų Ksaverą nuvedė į Japoniją. Tenai vykdydamas savo pašaukimą jis suprato, kad lemtinga šalis misijai Azijoje yra Kinija. Dėl savo kultūros, istorijos ir didybės ji iš tiesų dominavo toje pasaulio dalyje. Taigi Pranciškus grįžo į Indiją ir iš ten netrukus leidosi į naują kelionę, tikėdamasis patekti į Kiniją, nors ji tuo metu užsieniečiams buvo uždara. Vis dėlto jo planas žlugo. Pranciškus mirė mažoje saloje netoli kontinentinės Kinijos krantų 1552 m. gruodžio 3 d. Taip baigėsi Pranciškaus Ksavero žemiškoji kelionė. Jam buvo tik keturiasdešimt šešeri metai, bet jo plaukai jau buvo pražilę, jėgos išsekusios, atiduotos Evangelijos tarnystei.
Meilė Kristui buvo ta jėga, kuri vedė Pranciškų Ksaverą į tolimiausius žemės pakraščius, sakė popiežius Pranciškus. Ši meilė palaikė jį darbe ir pavojuose, padėjo įveikti nesėkmes ir nusivylimus, teikė paguodą ir džiaugsmą. Jis iki galo sekė Jėzumi ir jam tarnavo.
Po katechezės sveikindamas piligrimus iš Lenkijos popiežius paminėjo antradienį švęstą šv. Andriejaus Bobolės liturginį minėjimą, prašė melsti jo užtarimo Ukrainai. Melstis už kenčiančiuosius dėl karo ir už taiką popiežius prašė ir baigiamajame sveikinime prieš palaiminimą. (jm / Vatican News)
