Birželio 22 dienos bendrojoje audiencijoje popiežius pratęsė katechezių ciklą apie senatvę ir pakvietė apmąstyti Jėzaus ir Petro dialogą bei ginčą Evangelijos pagal Joną pabaigoje (žr. Jn 21, 15–23), kuriame atsiskleidžia Jėzaus meilė mokiniams ir ryšio su jais subtilumas: jis švelnus, tačiau ne lėkštas, taip pat laisvas, atviras ir tiesus.
Galime savęs paklausti: ar esame pajėgūs išlaikyti tokį santykį su Jėzumi? Atvirą, nuoširdų, tiesioginį, žmogiškai tikrą, koks buvo apaštalų santykis su juo? Dažnai esame gundomi pasaldinti Evangelijos liudijimą. Tačiau toks požiūris, nors ir gali atrodyti pagarbus, iš tiesų atitolina nuo Viešpaties, skatina abstraktų, savitikslį tikėjimo gyvenimą, kreipiantį į kelią, kuris nėra Viešpaties kelias. Tuo tarpu Dievo Žodis, tapęs žmogumi, yra konkretus ir artimas. Jis nėra panašus į saldų atvaizdėlį.
Jėzaus pokalbyje su Petru yra keli akcentai apie senatvę ir laiko trukmę, apie liudijimo laiką ir gyvenimo laiką. Viena, Jėzus įspėja Petrą, kad šis senatvėje praras savarankiškumą ir nebegalės valdyti savo gyvenimo taip, kaip nori. Pasak popiežiaus, jam pačiam tekus atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį, šis perspėjimas itin akivaizdus.
Tačiau gyvenimas yra toks: su amžiumi atsiranda ligų ir reikia jas priimti. Tačiau Jėzus Petrui leidžia suprasti, kad būdamas silpnas jis išliks liudytoju. Turime liudyti Jėzų ir silpnume, ir ligoje, ir paskutinę valandą. Evangelistas komentuoja, kad tokiu būdu Jėzus užsiminė apie Petro kankinystę. Tačiau Jėzaus žodžių prasmę galime suvokti ir taip: sekimas paskui jį apima visas gyvenimo būsenas, kiekvienoje būsenoje reikia mokytis eiti paskui Jėzų. Ir kai esame geros sveikatos, ir kai esame prastos, lėti, neįgaliojo vežimėlyje, silpni ir seni. Mums reikia ugdyti sekimo išmintį, leidžiančią atsakyti taip, kaip Petras: „Viešpatie, tu žinai, kad tave myliu“.
Jėzaus ir Petro pokalbyje yra vertingas pamokymas visiems tikintiesiems, taip pat visiems pagyvenusiems žmonėms: mokytis iš savo paties trapumo nuosekliai liudyti tame gyvenimo tarpsnyje, kai esame priklausomi nuo kitų. Bet ir šioje priklausomybėje nuo kitų tikėjimas auga ir bręsta, ir šiame tarpsnyje galime parodyti tinkamai patiriamo tikėjimo turtą. Bet ar turime dvasingumą, kuris padeda interpretuoti šį mūsų silpnumo laikotarpį, – dabar jau ilgą ir plačiai paplitusį visuomenėje – patikėtą jau nebe mūsų pačių savarankiškumui ir jėgoms, o kitiems?
Senatvė taip pat yra naujų išmėginimų laikas. Labai žmogiška ir labai klastinga pagunda: stengtis žūtbūt išlikti pirmame plane, nemokėti susitaikyti su tuo, kad laikas atsitraukti, sumažėti, šeimos, visuomenės ir draugų tarpe dalyvauti naujais būdais. Kalbėdamasis su Petru, pažymėjo popiežius, Jėzus jį sudrausmino dėl per didelio smalsumo dalykuose, kurie nebuvo su juo susiję. Ir mes, vyresnio amžiaus žmonės, neturime pavydėti jauniems žmonėms, kurie pradeda eiti savo gyvenimo keliu ir užimti mūsų vietas, pažymėjo popiežius. Anot jo, vyresniųjų išmintis yra išmokti išeiti poilsio, priimti tą laiką džiugiai ir ramiai, didžiuotis savo patirtimi, dėkoti Viešpačiui, išsaugoti tikėjimą. Tokia senatvė pelno jaunesnių kartų žavėjimąsi ir pagarbą. Būtent to ir reikia: vyresniųjų ir jaunesniųjų žvilgsnio vieni į kitus. Nes senelis negali būti laimingas nematydamas jaunesnių, o jaunieji negali patikimai eiti gyvenimo keliu nematydami vyresniųjų. (RK / Vatican News)
