Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo homilija Sinodinio kelio simpoziumo šv. Mišiose (2022 06 15)
Popiežius Pranciškus pakvietė mus visus į Sinodinį kelią – leistis į nuotykį ir ypatingu būdu išgyventi bendrystę su Visuotine Bažnyčia. Dalyvavome toje iniciatyvoje, popiežius pakvietus visą Bažnyčią tokiu būdu atsiverti Šventosios Dvasios veikimui. Ir Kauno arkivyskupijoje būta pokalbių, susitikimų, įžvalgų, tačiau svarbiausia – susitikome vieni su kitais ir vėl apmąstėme Bažnyčios kaip šeimos kelionės kryptį, kuri visad yra koreguojama laiko ir Šventosios Dvasios vedama.
Labai nuoširdžiai dėkoju jums, brangieji, kurie susirinkote čia kaip tos kelionės aktyviausi dalyviai: grupelių moderatoriai ir atstovai. Labai dėkoju broliams kunigams, parapijų klebonams, dekanams, diakonams. Ačiū visiems jums už dovanotą širdį ir laiką. Drauge melskimės, kad Viešpats mus lydėtų, o mūsų kelionė toliau tęstųsi Dvasios pagavoje.
Susirinkome į maldą, pasikalbėjimą ir pabuvimą toje šeimos nuotaikoje, apie kurią pastaruoju metu daug kalbėjome. Kai studijavau JAV, seminarija mane išsiuntė į pastoracinę praktiką labai gausiai žmonių lankomoje parapijoje. Stebėjausi, kiek čia visko vyksta: parapijos namai nuolat ūžia, pilni įvairiausių veiklų, iniciatyvų. Viena iš jų – Gavėnios iniciatyva, kai penktadienio vakarais susirenkama į rekolekcijas: Kryžiaus kelias, šv. Mišios, paskui bendra vakarienė, pasikalbėjimai ir puikios teologų bei kitų žymių bažnytinių veikėjų įžvalgomis. Susirenka 200–300 žmonių, visi patenkinti. Klebonas laimingas, kad viskas gerai klojasi, kupinas entuziazmo ir pats su prijuoste pilsto žmonėms sriubą. Vieną vakarą moteris pažvelgia į jį ir sako: „Ta jūsų sriuba – neskani.“
Iš pradžių kunigas nusiminė. Tačiau vakare jis susimąstė apie tai, kas įvyko, kas slypi už tos „neskanios sriubos“? Ir staiga jam atėjo į galvą tas „Aha!“ momentas, iš kurio gimė jo knyga, pavadinta „Atstatyk“. Ji tapo bestseleriu šimtuose parapijų, vyskupijų, net tarp vyskupų ir kardinolų.
Kokia tos knygos esmė? Parapijos vangiai funkcionuoja, nes dauguma parapijiečių nėra jos misijos dalimi, o tiesiog vartotojai. Mes darome daugybę įvairių dalykų, mūsų komandos stengiasi, verčiasi per galvas: ką čia dar sugalvojus?! O žmonės sako: „Na, ką dar mums parodysite naujo, įdomaus?..“
Man ši mintis labai siejasi su sinodinės kelionės pagrindine tema: būti Bažnyčios misijos dalimi, dalyvauti skelbiant Jėzaus Gerąją naujieną. Būti ne kaip tie, kurie ateina išklausyti Mišių, bet kaip tie, kurie aktyviai įsitraukia į tai, ką vadiname Dangaus karalystės skelbimu.
Vatikano II Susirinkimas padarė lūžį Bažnyčios žmonių mąstyme apie tai, kaip mes ją matome. Akivaizdžiausiai pastebimas – liturgijos lūžis: žmonės anksčiau ateidavo tik išklausyti Mišių. O naujoji Susirinkimo tėvų mintis buvo ta, kad mes visi esame liturgijos dalyviai. Nėra vieno aukotojo ir visų kitų klausytojų. Mes visi dalyvaujame, giedame, apmąstome, atsiliepiame, įsitraukiame į maldą. Vatikano II Susirinkimo mintimi, taip dalyvaujame ne tik liturgijoje, bet ir visoje Bažnyčios misijoje.
Šios dienos Dievo žodžio skaitinys iš Antrosios Karalių knygos pasakoja apie misijos pasidalijimą tarp dviejų Izraelio pranašų. Elijas perduoda savo misiją Elišai. Kitaip tariant, dalijasi, kad kitą įtrauktų į tą tarnystę, kuri perkeitė Izraelio tautą jai atsiverčiant į tikrąjį tikėjimą.
Šiandienos Evangelija pagal Matą – mums išpuolęs Pelenų trečiadienio tekstas apie pasninką, maldą ir išmaldą. Jame sakoma, kad esame tie, kurie darome dalykus, kad pasirodytume geresni, išmintingesni arba labiau nusipelnę. Ką turime daryti ir kaip gyventi, kad laimėtume Dievo Tėvo meilę? Visi darbai turi kilti iš maldos (iš čia ir „išmalda“). Tai reiškia klausytis mums Viešpaties šiandien teikiamo žodžio. Ne veltui pabrėžiama „klausytis“. Turiu melstis, reflektuoti, paskui neštis įžvalgas į pokalbį. Tai primena mums, kad ne mes vedame Bažnyčią. Ją veda Viešpats, o mes tik atsiliepiame. Ir kai mums pavyksta atsiliepti į Viešpaties dovanotas įžvalgas, mes tampame labiau gebantys kitiems jas dovanoti, kitus įtraukti į tą nuotykį.
Žmonės man pasakoja, kaip visai netyčia įsitraukė į bažnytinę veiklą, sakytume, per šį sinodinį nuotykį. Antai susirgo vienoje parapijoje žmogus, ilgus metus sėdėjęs ir bažnyčioje platinęs spaudą. Iš desperacijos klebonas sekmadienį ima moteriškei už rankos: „Ar galėtum pastovėti prie stalelio ir patarnauti?“ Moteris vėliau prisipažino – ji jau antras dešimtmetis aktyviai talkina parapijoje, ir ne vien prie spaudos, bet ir kitose veiklose tik todėl, kad tada klebonas ją pakvietė.
Kitoje Žemaitijos parapijoje klebonas turėjo surasti sutuoktinių porą, galinčią vesti sužadėtinių kursus. Viena moteris pasakojo: „15 metų bažnyčioje svajojau, kad kas nors būtų pakvietęs dalyvauti veikloje. Ačiū Dievui, kad klebonas priėjo prie mano vyro ir šis netikėtai pasidavė pasiūlymui.“ Moteris dalijosi džiaugsmu, kad dabar jie net abu gali taip gražiai dalyvauti. Jai buvo didžiausia dovana, kad tapo pakviesta. Šeima visai kitaip patyrė ir savo bendrystę.
Brangieji, manau, jog Sinodinio kelio pagrindinis vaisius yra vieni kitų drąsinimas būti aktyviais Bažnyčios misijos dalyviais. Šiandien mes susirinkę dėkojame už jus, mielieji, kad jūs tapote šio nuotykio dalyviai. Misija tik prasideda. Mes turime vieni kitus kviesti į dalyvavimą, perkeičiantį žmogaus širdį, nes staiga žmogus pasijunta savininku, ne tik samdiniu.
Minėtos knygos „Atstatyk“ pabaiga – taip pat įdomi. Parapijos klebonas veiklą taip pertvarkė, kad į kiekvieną žmogų imta žvelgti kaip į potencialų misijos dalyvį, o tuomet – ir taip gausioje parapijoje – žmonių patrigubėjo!
Prisikėlęs Jėzus ežero pakrantėje kvietė nusiminusius mokinius užmesti tinklus į kitą valties pusę... Jie užmetė ir tinklai net ėmė braškėti, neatlaikydami žuvų gausos. Jėzus kviečia ir mus, kad mes užmestume ir pakviestume kitus.
