Popiežius trečiadienį pratęsė katechezių apie senatvę ciklą, šį kartą apmąstymams pasirinko ne vieną kurį iš Senojo Testamento veikėjų, kaip pastaruosius kartus, o Naujame Testamente Jono Evangelijoje minimą Nikodemą, kuris Jėzui uždavė reikšmingą klausimą: „Kaip gali gimti žmogus, būdamas senas?“
Nikodemas buvo ne iš Jėzaus mokinių būrio, o vienas iš fariziejų, kurių veidmainišką laikyseną ir nenuoseklumą Jėzus dažnai kritikuodavo. Tačiau Jėzus kalbasi su juo ir į klausimą atsako, kad „kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės“.
Popiežius prašė atkreipti dėmesį, kad čia nekalbama apie reikalą „iš naujo gimti“, „pakartoti mūsų užgimimą žemėje, viliantis, kad nauja reinkarnacija atvers mums geresnio gyvenimo galimybę“. Anot Pranciškaus, toks pasikartojimas būtų beprasmis. Jis „pašalintų mūsų gyvenimo prasmę“, „ištrintų jį, kaip nepavykusį eksperimentą, kaip sunykusią vertybę, kaip nereikalingą tuščią daiktą“.
Tik šis vienas gyvenimas yra brangus Dievo akyse. Dievas mus mato kaip kūrinius, jis mus myli. „Atgimimas iš aukštybės“ leidžia mums „įžengti į Dievo karalystę“, nes tai yra „gimimas Dvasioje, perėjimas per vandenis į Pažadėtąją žemę, į su Dievo meile sutaikintą kūriniją“.
Nikodemas nesupranta tokio atgimimo, jis mini senatvę, kaip įrodymą, kad tai neįmanoma. Tačiau Pranciškus įžvelgė progą apversti jo samprotavimą ir, Jėzaus žodžių šviesoje, atrasti misiją, būdingą senatvei. Nes senatvė ne tik nėra kliūtis, Jėzaus žodžiais, „atgimti iš aukštybės“, o tampa tinkama proga šiam atgimimui nušviesti.
Pranciškus samprotavo apie amžinosios jaunystės mitą, pastangas vienaip ar kitaip atitolinti mirtį ar prailginti gyvenimą medicininėmis ar kosmetinėmis priemonėmis, kurios gali sulėtinti, pridengti senatvę ar padaryti ją nematomą. Vienas dalykas yra sveikata, kitas – mitų kurstymas. Tačiau nepaneigtina, kad šių aspektų painiojimas sukelia proto sumaištį, sakė Pranciškus.
Popiežius paminėjo, kad laikinas kūniškasis gyvenimas yra tarsi „neužbaigtas šedevras“ – kaip kad būna su kai kuriais meno kūriniais, kurie žavi savo nebaigtumu. Gyvenimas žemėje yra pradžia, o ne pabaiga. Gyvenimas mirtingame kūne yra per maža erdvė ir per trumpas laikas, kad išsaugotume brangiausią savo egzistencijos dalį ir ją įgyvendintume pasaulio laike. Tikėjimas, kuris priima Evangelijos skelbimą apie Dievo karalystę, kuriai esame skirti, turi nepaprastą poveikį, sako Jėzus. Jis leidžia matyti Dievo karalystę. Mes tampame galinčiais realiai įžvelgti daugybę mūsų vilties išsipildymo ženklų, jos priartėjimą prie to, kas mūsų gyvenime yra Dievo paskirties amžinybėje ženklas, kalbėjo Pranciškus.
Anot jo, senolis eina pirmyn, link tikslo, link Dievo dangaus. Todėl senatvė yra ypatingas metas išlaisvinti ateitį iš technokratinės biologinio ir robotizuoto išlikimo iliuzijos, bet visų pirma todėl, kad ji parodo, koks švelnus yra Dievas, mūsų kūrėjas ir gimdytojas. Tegul Dvasia mums suteikia galimybę vėl pradėti šią dvasinę ir kultūrinę senatvės misiją, kuri mus sutaiko su atgimimu iš aukštybės. Atmetimo kultūra senolius išstumia kaip nenaudingus. Tačiau senoliai yra ateities, švelnumo ir nugyvento gyvenimo išminties pasiuntiniai. Žvelkime į senolius ir ženkime pirmyn, sakė trečiadienio bendrosios audiencijos dalyviams Pranciškus. (SAK /Vatican News)
