Vaikas – tai ateitis, kuri jau yra, ateitis, kurią galime įsivaizduoti, apie kurią galime svajoti. Šiai ateičiai verta atverti savo lobių skrynias ir pasiūlyti savo dovanas. Dievas visuomet laukia tų, kurie nebijo tikėtis ir ieškoti…
Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. Tai išgirdęs, karalius Erodas apstulbo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis susikvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto aiškintojus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Mesijas. Tie jam atsakė: Judėjos Betliejuje, nes pranašas yra parašęs: 'Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp garsiųjų Judo miestų, nes iš tavęs išeis valdovas, kuris ganys mano tautą – Izraelį'“. Tuomet Erodas, slapčia pasikvietęs išminčius, smulkiai juos išklausinėjo apie žvaigždės pasirodymo metą ir, siųsdamas į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską sužinokite apie kūdikį. Radę praneškite man, kad ir aš nuvykęs jį pagarbinčiau“. Išklausę karaliaus, išminčiai leidosi kelionėn. Ir štai žvaigždė, kurią jie buvo matę užtekant, traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidarė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Sapne įspėti nebegrįžti pas Erodą, jie kitu keliu pasuko į savo kraštą. (Mt 2, 1–12)
KELIAS Į ATEITĮ
Išminčius vedusios žvaigždės įvaizdis žadino visų laikų žmonių vaizduotę. Buvo keliamos įvairiausios hipotezės, atliekami astronomijos ir istorijos tyrimai, menininkai įvairiausiais būdais vaizdavo šiuos įvykius, tačiau žvaigždė buvo ir lieka tarsi nepasiekiamas miražas, išjudinęs šiuos personažus iš Rytų leistis kelionėn. Žvaigždė nėra tikslas, kurį reikia pasiekti, bet nurodo kelią, kuriuo reikia eiti, ir būtent šiame kelyje svajonės gali tapti realybe.
Kai pranašiški siekiai susiduria su žemiška galia, praktiška ir nepajudinama, kelias praranda savo jėgą, svajonėms tenka nusileisti kitai tikrovei, o tam, ką, atrodytų, jau žinojome, prireikia kitų orientyrų. Ieškome istorijoje, tradicijose, religijoje. Valdžia ieško kitų valdžių paramos, vyresnieji prašo kunigų, Rašto žinovai tiria senąsias knygas ir jose ieško atsakymų, karalius taip pat prašo išminčių ištirti situaciją ir apie tai jam pranešti.
Tada ir susiduriame su stagnacija. Viskas sustoja. Viltis sujudina mintis, sukelia sumaištį, primena istoriją ir Dievo pažadus, bet sostinėje niekas nevyksta. Kiekviena valdžia, politinė, religinė, kultūrinė, ekonominė, ieško savo stabilumo. Vienintelis jos rūpestis yra išlaikyti susiklosčiusią padėtį ir sustiprinti savo galią. Valdžios tikrume nėra vilties arba bent jau tokios vilties, kuri galėtų sujaudinti žmonių širdis.
Visų mūsų laimei, išminčiai neįsitraukė į šį Erodo tikrumą. Jie neprarado savo dinamiškumo, nes neieškojo kėdės, ant kurios galėtų atsisėsti, jiems nerūpėjo valdžia, todėl jie vėl pamatė juos vedusią ir lydėjusią žvaigždę. Išminčiai neatsisakė savo svajonės. Viltis, išvedusi juos iš Rytų šalies, dabar išvedė ir iš Jeruzalės. Juos vedė žvaigždė: svajonė buvo greitesnė, ji bėgo į priekį, pranoko tikrovę ir žmonių jėgas.
Jeruzalė – šalies sostinė ir Betliejus – mažiausias iš Judo giminės miestų… Sostinėje susitinkame su stabilumu ir nepajudinamumu, o Betliejuje mūsų laukia kūdikis, kuriam dar reikia motinos, kad jis galėtų augti. Vaikas – tai ateitis, kuri jau yra, ateitis, kurią galime įsivaizduoti, apie kurią galime svajoti. Šiai ateičiai verta atverti savo lobių skrynias ir pasiūlyti savo dovanas.
Dievas visuomet laukia tų, kurie nebijo tikėtis ir ieškoti…
