Pirmojoje 2018 metų bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus tęsė katechezių ciklą apie šventąsias Mišias. Šventasis Tėvas kalbėjo apie vieną iš įvadinių eucharistinio šventimo žingsnių – kunigo kvietimą sukalbėti atgailos aktą: kodėl jis ištariamas, ką jis reiškia, ką jis suteikia Mišių dalyviui.
Atgailos aktas, pasak popiežiaus, „savo blaivumu padeda nusiteikimui tinkamai švęsti šventus slėpinius, pripažįstant prieš Dievą ir brolius savo nuodėmes, pripažįstant, kad esame nusidėjėliai. Kunigo kvietimas yra skirtas visai bendruomenei maldoje, nes visi esame nusidėjėliai. Ką gali Viešpats dovanoti tam, kurio širdis užpildyta vien juo pačiu, savo sėkmės? Nieko, nes labai gerai apie save manantis nesugeba priimti atleidimo, jis sotus savo įsivaizduoto teisumo“.
Pranciškus priminė iškalbingą Jėzaus palyginimą, evangelisto Luko žodžiais, „žmonėms, kurie pasitikėjo savo teisumu, o kitus niekino“ (Lk 18, 9 - 14) apie fariziejų ir muitininką nusidėjėlį, kurie kartu atėjo melstis į šventyklą. Pirmasis maldoje džiaugėsi, kad „nėra toks, kaip kiti žmonės“ ar greta jo stovintis muitininkas. O pastarasis kalbėjo – „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!“. „Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas“, perspėja Jėzus savo klausytojus.
Tad, tęsė Pranciškus savo katechezėje, tas, „kuris supranta savo skurdą ir nuleidžia nuolankiai akis, jaučia ant savęs gailestingą Dievo žvilgsnį. Žinome iš patirties, kad tik mokantis pripažinti savo klaidas ir paprašyti atleidimo sulaukia supratingumo ir atleidimo iš kitų“.
„Sąžinės balso klausymas tyloje leidžia pripažinti, kad mūsų mintys yra toli nuo dieviškų minčių, kad mūsų žodžiai ir veiksmai dažnai iš pasaulio, kitaip tariant, vadovaujasi Evangelijai priešingais pasirinkimais. Todėl Mišių pradžioje bendruomeniškai atliekame atgailos aktą, bendru išpažinimu, ištartu pirmuoju asmeniu. Kiekvienas išpažįsta Dievui ir broliams, kad ‚labai nusidėjo mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais‘. Taip, ir apsileidimais, - pabrėžė popiežius Pranciškus, - nesirūpinant padaryti gėrį, kurį galiu padaryti. Dažnai jaučiamės šauniais, nes, kaip sakome, ‚niekam nepadariau blogo’. Iš tiesų, nepakanka nedaryti blogo artimui, reikia pasirinkti daryti gera, pasinaudoti tokiomis progomis, kad paliudytume, jog esame Jėzaus mokiniai“.
Popiežius taip pat pabrėžė, kad atgailos akte kreipiamasi tiek į Dievą, tiek į brolius, prisipažįstant esant nusidėjėliu. Tai leidžia gerai suprasti nuodėmės apimtį: atskirdama nuo Dievo, ji skaldo ir brolius, ir atvirkščiai. Nuodėmė nukerta: nukerta santykį su Dievu ir nukerta santykį su broliais, santykius šeimoje, visuomenėje, bendruomenėje. Nuodėmė visada nukerta, atskiria, išblaško.
Žodžiai, anot Šventojo Tėvo, kuriuos ištariame burna, yra palydimi mušimosi į krūtinę gestu, prisipažįstant, jog nusidėjau dėl savo, o ne kitų kaltės. Dažnai nutinka, kad dėl gėdos ar baimės kaltinančiai rodome pirštu į kitą. Prisipažinti kaltais kainuoja, tačiau nuoširdus išpažinimas mums yra naudingas. Popiežius Pranciškus prisiminė seno nuodėmklausio pasakojimą, kaip kartą išpažinties atėjusi moteris pirmiausia išvardijo vyro, po to uošvienės, po to kaimynų klaidas. Visa tai išklausęs nuodėmklausys pasakė – „užbaigėte su kitų nuodėmėmis. Dabar pradėkite sakyti savąsias“.
Kitas atgailos akto ir formulės akcentas yra šventųjų bendrystė, meldžiant Mergelę Mariją, angelus ir šventuosius užtarti mus. Nes jie visi yra „draugai ir gyvenimo pavyzdžiai“, kurie padeda kelyje link pilnos bendrystės su Dievu, kurioje nuodėmė bus galutinai sunaikinta.
Popiežius taip pat priminė, kad atgailos aktas nepakeičia Atgailos sakramento ir kad krikščionys gali pasinaudoti įvairiomis atgailos formulėmis, kurias aptinkame Šventajame Rašte ar Bažnyčios liturgijoje, kaip kad sena graikiška giesme „Kyrie eleison“.
Pasak Pranciškaus, „Šventasis Raštas pateikia šviesius ‚atgailautojų’ pavyzdžius, kurie, po nuodėmės padarymo sugrįžę į save turėjo drąsos nusiplėšti kaukę ir atsiverti malonei, kuri atnaujina širdį“: tai karalius Dovydas, pas tėvą sugrįžęs sūnus paklydėlis, muitininkas iš Evangelijos pagal Luką, šventasis Petras, Zachiejus, moteris samarietė. Tai sustiprinanti patirtis, kuri į širdį įleidžia perkeičiantį ir atverčiantį dievišką gailestingumą. „Tai darome atgailos akte Mišių pradžioje“, - pabrėžė popiežius užbaigdamas katechezę, po kurios sveikino didžiausias piligrimų grupes, atėjusias susitikti su juo Pauliaus VI salėje, perduodamas „vilties ir taikos sveikinimus“ ką tik prasidėjusiais 2018 metais. (Vatikano radijas)
