Ketvirtadienį popiežius priėmė Tarptautinės apaštalinių klero draugijų konfederacijos atstovus. Šios draugijos, kurioms gali priklausyti kunigai, vyskupai, diakonai, buvo sukurtos kaip dar vienas būdas vienas kitam padėti: ir žmogiškai, ir bažnytiškai eiti bendrystės ir šventumo keliu, siūlant įvairias iniciatyvas, kad tarp pačių kunigų augtų bendrystė ir brolystė. Šiomis dienomis Romoje buvo sušauktas šios konfederacijos metinis suvažiavimas, skirtas bendrystės vyskupijose temai.
Audiencijoje pasakytoje kalboje popiežius Pranciškus pabrėžė, kad „vyskupijos dvasingumas“ yra ne kas kita, kaip „bendrystės dvasingumas“, kuris idealiai atspindi Trejybės bendrystę. Trejybės slėpinys yra aukščiausias bažnytinės bendrystės modelis. Bendrystė nėra kažkas abstraktaus, nepaliečiamo, bet yra gyvenimo būdas. Pranciškus priminė savo pirmtako šv. Jono Pauliaus laišką „Novo millennio ineunte“ Didžiojo 2000 metų jubiliejaus pabaigos proga, kuriame yra skyrelis apie „bendrystės dvasingumą“. „ Padaryti Bažnyčią bendrystės namais ir mokykla – tai didelis iššūkis, kylantis mums prasidedančiame tūkstantmetyje“, rašė Jonas Paulius II. „Ir šiandien mums taip reikia bendrystės, Bažnyčioje ir pasaulyje“, atitarė popiežius Pranciškus, kreipdamasis į kunigų draugijų atstovus.
Kaip yra tampama „bendrystės dvasingumo žinovais“? Per atsivertimą į Kristų, klusnų atvirumą Šventosios Dvasios veikimui ir brolių priėmimą. „kaip gerai žinome, apaštalavimo dvasingumas nepriklauso vien nuo organizacinių veiklų ir pastangų, nors ir būtinų, bet pirmiausia nuo dieviško veikimo. Šiandien, kaip ir praeityje, šventieji yra patys geriausi evangelizuotojai ir visi pakrikštytieji yra pakviesti stiebtis link aukštojo krikščioniško gyvenimo mato, šventumo“, - kalbėjo popiežius Pranciškus. Kunigystės šventimus gavusiems pakrikštytiesiems ypač svarbus yra Gerojo Ganytojo, gyvybę atiduodančio už savo avis, modelis. Šventasis Tėvas priminė, kad Pasaulinės maldos už kunigus diena sutampa su Švenčiausios Jėzaus Širdies švente. Nes kur daugiau ieškoti sielovadinės meilės, jei ne Kristaus širdyje? Joje dangiškasis Tėvas mums duoda neišsemiamus gailestingumo, švelnumo ir meilės lobius.
Dvasingumo kelias yra labai glaudžiai susietas su sielovadiniais įsipareigojimais, tarnaujant Dievo tautai, labai konkrečiais būdais, suprantant savųjų bendruomenių istoriją, džiaugsmus, skausmus, lūkesčius, viltis, pabrėžė popiežius.
Vyskupijos vienybė yra išgyvenama ir vystoma kartu su vyskupu, liūdna, kai šitos vienybės trūksta, pridūrė popiežius Pranciškus, pasinaudodamas dar kartą proga perspėti dėl apkalbų. Apkalbos naikina kunigų vienybę, vyskupijos vienybę. Kartais tai pateisinama bjauriais dalykais, kuriuos matome. Nereikia užsimerkti, tačiau nereikia ir apkalbėti: reikia melstis ir kalbėti su broliu. Apkalbos yra „terorizmas“, pakartojo popiežius.
Jis taip pat palinkėjo, kad būnant vyskupijos, dalinės Bažnyčios dalimi, būtų išlaikytas sąmoningumas ir apie buvimą visuotinės Bažnyčios dalimi, kuri yra platesnė už savosios vyskupijos, savo šalies ar kontinento ribas. Jei kunigui dera vengti „supasaulėjimo“, jis turi save ir kitus ugdyti „visuotinumo“ perspektyvoje. Audiencija Šventasis Tėvas užbaigė, kaip įprasta, maldos už jį prašymu, nes jam tikrai jos reikia. (Vatikano radijas)
