XXXII eilinio metų sekmadienio Evangelija, pasakojanti apie dešimtį mergaičių, kurios pasiėmusios žibintus išeina pasitikti jaunikio, tarytum klausia ir kiekvieną iš mūsų – ar tinkamai esame pasiruošę, jeigu staiga reikėtų stoti Dievo akivaizdoje? Iš dešimties mergaičių penkios buvo paikos, o penkios protingos. Kuriam mergaičių būreliui priskirtume save patys: prie tų, kurios pasiėmė žibintus, bet nepasirūpino alyva, ar kurios leidosi į kelią su žibintais ir alyva?
Šventraščio tyrinėtojai Evangelinės alyvos prasmę ir reikšmę tikinčiam žmogui aiškina šitaip: alyva, aliejus – tai ryškus simbolis asmeninio ir gyvo santykio su Dievu. Tai nėra vienos valandos įvykis, pasiekiamas per naktį, kas neretai įvyksta studentų gyvenime prieš egzaminus, ar kaip nors pasiskolinant, ar egzamino metu nusirašant iš draugo. Turime leisti Dievo malonei pasiekti mus asmeniniu ir tiesioginiu būdu. Evangelinio pasakojimo apie mergaites, laukiančias jaunikio, aliejaus reikšmė taip pat primena mums Šv. Dvasią. Aliejus taip pat primena mūsų charakterį ir krikščioniškas vertybes, kurių jokiu būdu irgi negalima pasiskolinti ar nusipirkti, ką Evangeliniame pasakojime bandė paikosios mergaitės. Aliejus taip pat kalba apie mūsų gyvenimo nuopelnus kaip dvasinę tvirtovę – tai mūsų geri darbai ir tiesos troškimas. Pagaliau – tai visas mūsų tikėjimas, kasdienis susitaikymas su artimu ir Dievu bei troškimas dalintis su mus supančiu pasauliu savo palaiminimais iš aukštybių.
Vieno megamiesto dangoraižio keltuvu turistų grupelė kilo į viršų. Pasiekus 102 aukšto lygį viena moteris paklausė gido: „O kas nutiktų, jei staiga lynai trūktų: keltuvas vis tik kiltų ar staiga kristų?“ „Sunku pasakyti, – atsiliepė gidas. – Turbūt viskas priklausytų nuo to, kaip gyvenote iki tol...“
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
Airija
