Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn, ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“. (Mt 22, 34-40)
MYLĖK
Jėzaus diskusija su fariziejais, kurią jau kelis sekmadienius iš eilės girdime Evangelijos skaitiniuose, šiandien pasiekia savo viršūnę. Daugiau jau nebėra apie ką kalbėti, nes Jėzus prabilo apie svarbiausią principą ir teisę, tvarkančią žmogaus santykius su Dievu ir kitais žmonėmis – meilės įstatymą. Jo neįmanoma išaiškinti pagal savo norus: mes jį pripažįstame arba ne, jo laikomės arba atmetame. Nuo jo priklauso viskas, visas žmogaus gyvenimas, ir todėl kiekvienas, sąmoningai atmetantis meilės teisę, tuo pačiu atmeta viską: žmogų, save patį, netgi Dievą…
Taip gyventi labai sunku. Nejučia žmogus patenka į neviltį, palengva naikinančią ir žlugdančią jį…
Gyventi be meilės neįmanoma, ir meilė žmogui reikalinga labiau, nei oras, duona ar vanduo. Galbūt kartais to ir nesuvokiame, tačiau, kai susiduriame su meilės trūkumu, atstūmimu, neapykanta ar skriauda, tada nieko taip nesiilgime, kaip artimo ir mylimo žmogaus, kuriuo galėtume visiškai pasitikėti. Be tokios paramos žmogaus dvasia apmiršta.
Vis tiktai meilės neįmanoma vien tik priimti ir ją patirti. Žmoguje visuomet lieka gyvas poreikis dalytis meile. Nelaimingas yra ne vien tik tas žmogus, kurio niekas nemyli, bet ir egoistas, užsidaręs savyje ir matantis tik save. Jis gali būti pertekęs visų žemiškų turtų, tačiau anksčiau ar vėliau vis tiek įsitikins, kad toks gyvenimas, kai nėra dėl ko gyventi, neturi prasmės. O mes stebimės, kodėl iš gyvenimo savo noru pasitraukia turtingi, žinomi, visuotinu pripažinimu besinaudojantys žmonės…
Todėl Dievas ir iškėlė meilę, kaip visokio moralinio elgesio pagrindą.
Tiesa, mums nėra visiškai aišku, kaip galima įsakyti mylėti? Visi žinome, kad mylime tik gera valia, o ne iš prievartos! Iš tiesų taip gali atrodyti, tačiau meilės įsakymas, apie kurį skaitome Evangelijoje, visiškai nereiškia prievartos, o tik įsipareigojimą, vidinį nusistatymą, raginantį mus savo viduje apsispręsti: aš noriu mylėti! Tokį sprendimą žmogus tikrai gali padaryti, nes meilė nėra vien jausmas, bet taip pat ir protingas valios sprendimas.
Deja, tai dažnai pamirštame ar apskritai apie tai net nesusimąstome. Mums atrodo, kad meilė turi gimti savaime ir savaime turi save palaikyti, todėl, atvėsus jausmams, sakome, kad meilė pasibaigė ir nėra ko daugiau tuo rūpintis.
Iš tiesų meilės sutapatinimas su jausmais tėra tik nesusipratimas. Vienas dalykas yra ką nors mėgti ar dalytis su juo jausmu, taip patiriant malonumą, ir visai kas kita – mylėti, arba, tariant kitais žodžiais, trokšti kieno nors gerovės, sau nesitikint jokios naudos. Šiuo atveju tikrai reikalingas tvirtos valios sprendimas, ištvermė ir nuoseklumas. Todėl Dievas ir sako: „Mylėk“! Šiame žodyje slypi visa gyvenimo išmintis: mylėk, nežiūrėdamas į nieką, negalvok apie savo savijautą, norus ir sumokamą kainą, nes gali mylėti, jei tik nori mylėti.
Egzistuoja dar vienas dalykas, į kurį nepakankamai atkreipiame dėmesį: privalome artimą mylėti taip, kaip save pačius. Tai reikštų, kad, norint mylėti kitus, reikia mylėti save. Dauguma, netgi ir labai atvirai nusiteikusių, tikinčiųjų savęs paties meilę sulygina su savimeile ar vidiniu tuštumu, kai kam tai tampa proga pateisinti savąjį egoizmą. Tačiau šiuo atveju kalbama apie tikrąją meilę, sugebėjimą priimti save tokius, kokie esame, pozityviai vertinti save. Priešingu atveju nuolat išgyvensime vidinę įtampą, nerasdami santarvės su savimi pačiais ir mus supančiu pasauliu. O tada tai tikrai nebesugebėsime nieko pamilti…
(Mons. Adolfas Grušas)
