Europos istorija yra glaudžiai susijusi su krikščionybe. Ne vien ta prasme, kad krikščionybė, ypač katalikų Bažnyčios pavidalu, čia gyvavo, bet ir ta prasme, kad kūrė patį Europos veidą, formą ir turinį. Kai kurie istorikai netgi drąsiai tvirtina, kad tai popiežiai, pradedant nuo V ir VI amžiaus sandūroje gyvenusio Grigaliaus Didžiojo, „išrado“ Vakarų Europą.
Kita vertus, Reformacija, Apšvietos idėjos, Prancūzų revoliucija, marksizmas, Tautų pavasaris ir nacionalizmai, industrinė revoliucija, pasauliniai karai ir kiti veiksniai taip pat esmingai įtakojo tai, ką vadiname Europa, jos geografiją, institucijas, teisę, kultūrą, mentalitetą, galiausiai ir pačią krikščionybę. Popiežiai išsivadavo iš feodalinės piramidės rėmų ir vėl iš naujo tapo dvasiniais lyderiais ir tokių evangelinių vertybių kaip taika, susitaikymas, meilė artimui, solidarumas, asmens pirmumas skleidėjais pasaulyje. Su šiais žodžiais lūpose popiežiai lydėjo ir lydi naują etapą Europos kontinente, kuris prasidėjo po II Pasaulinio karo, vieningos Europos projektą, kuris nėra nei paprastas, nei lengvas, kuris kelia daug prieštaravimų ir daug klausimų.
Daug pastangų dedama ieškant į juos atsakymų. Spalio 27 – 29 dienomis Romoje vyksianti didelė tarptautinė konferencija yra to dalis. Tai Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisijos (COMECE) organizuojamas susitikimas „(Per)galvoti Europą. Krikščioniškas indėlis į Europos Sąjungos ateitį“.
Kardinolas iš Vokietijos Reinhard Marx, COMECE pirmininkas, įsitikinęs, kad „nėra kelio atgal“. Interviu Vatikano radijui jis konstatavo, kad dabar iš tiesų krizės laikas ir, palyginus su nuotaikomis prieš kelis metus, mažiau optimizmo, mažiau valios daryti bendrus dalykus, daugiau tendencijų skaidytis.
“Esame ieškojimo procese, krypties pasirinkimo fazėje ir turime nuspręsti, koks bus Europos likimas ateityje, po dvidešimties ar penkiasdešimties metų”, - sakė jis, pridurdamas, jog krizė nėra jokia naujovė, nes jų buvo visada. Reikia drąsos dėl ateities ir Bažnyčia nori prisidėti prie šios ateities.
„Europa yra sumanymas. Sumanymas, kurio neturi būti atsisakyta. Tai unikali patirtis žmonijos istorijoje: tautos ir valstybės nusprendė laisvai atsisakyti dalies suvereniteto tam, kad dirbtų kartu ir niekada nebekariautų tarpusavyje. Kad bendradarbiautų dėl bendrų privalumų ir dėl pavienių tautų gerovės, gerbiant žmogaus teises, demokratiškai, pasitelkiant Konstitucijas, teisinę valstybę. Tai yra didinga. Ir tai reikia priminti, nes linkstama tai pamiršti“, sakė kardinolas.
Priminęs du pamatinius principus – subsidiarumo ir solidarumo, būtinus Europos funkcionavimui, kardinolas Marx taip pat kalbėjo apie vertybes. Ant kokių vertybių stovi ir kokias vertybes pasaulyje remia Europa? Kardinolo įsitikinimu, Europa taip pat turi turėti balsą globaliniame kontekste ir atsakomybę visos žmonijos vystymesi, pavyzdžiui, rūpinantis aplinka ir klimato kaita, kaip kad su didele jėga kalbama Pranciškaus enciklikoje „Laudato si“. Ypač kai tapo sunkiau išgirsti Jungtinių Valstijų balsą. Kardinolas Marx priminė ir ne kartą popiežiaus Pranciškaus, į Europą atvykusio iš, jo žodžiais, „pasaulio pakraščio“, išsakytus ir ne visiems patikusius paraginimus Europai atsinaujinti, atrasti savo tapatybę, prisiimti savo atsakomybę, nes kitaip gali virsti „sterilia senute“, kuri elgiasi taip, tarsi ne itin norėtų gyventi, ne domėtųsi savo ir aplinkinio pasaulio ateitimi. Užsidarymas savo ateičiai ir pasauliui yra sterilumas.
Kardinolo Marxo pastabas galima papildyti Popiežiaus valstybės sekretoriaus kardinolo Pietro Parolino žodžiais iš ką tik „l’Osservatore Romano“ paskelbto straipsnio, kuriame neabejojama, kad „Šventasis Sostas žvelgė ir žvelgia į Europos projektą su gilia simpatija ir dėmesiu, net tada, kai, rodos, viršų ima nesutarimai“. Tarp įvairių popiežių ir Europos vaisingo dialogo temų kardinolas Parolin išskyrė dvi: žmogaus orumą ir taiką. Žmogaus orumas yra Europos projekto šerdyje. Europa nėra vien politinių taisyklių ir ekonominių procedūrų visuma. Tai, Pranciškaus žodžiais, ir „gyvenimas, būdas suvokti žmogų“ atsispiriant nuo jo neatimamo ir transcendentinio orumo. Kitas svarus faktas: Europos projektas užtikrino vieną iš ilgiausių taikos periodų, koks tik kontinento istorijoje atsimenamas. O taika yra labai brangus ir vertingas gėris, esminis visuomenės vystymuisi. Visada verta atsiminti, kad taika nėra „savaime duota“. Europos bendri namai verti būti pastatytais ir krikščionys turi kuo prisidėti, apibendrina kardinolas Parolin. (Vatikano radijas)
