„Atėjus metui, kai turėjo būti atimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę“. Šią antradienio Mišiose skaitytą Evangelijos pagal Luką ištrauką, popiežius Pranciškus komentavo Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje.
„Tiktai vieną kartą Jėzus sau leido kreiptis į Tėvą ir prašyti, kad atitolintų nuo jo kryžių. „Tėve, sakė jis Alyvų darželyje, jei įmanoma, atitolink nuo manęs šią taurę, tačiau tebūnie ne mano, bet tavo valia“. Jėzus buvo klusnus Tėvo valiai. Buvo ryžtingas ir klusnus. Ir toks buvo iki galo. Viešpats kantriai vykdė tai kam buvo siųstas. Viską kantriai vykdė. Jis ne tik kentėjo už mus ant kryžiaus, bet taip pat davė kantraus keliavimo pavyzdį“.
Išgirdę žodžius apie artėjančią Jėzaus kančią ir mirtį, mokiniai nesuprato, nenorėjo jo žodžių suprasti. Mirties ir kančios perspektyva juos baugino ir iš baimės jie bandė jos nematyti, bandė ieškoti įvairių pasiteisinimų, kad tik nereikėtų apie tai galvoti.
„Jėzus buvo vienišas. Negalėjo su niekuo pasidalinti savo pasiryžimu, nes niekas nesuprato Jėzaus slėpinio. Vienatvė slėgė Jėzų, keliaujantį į Jeruzalę. Jis buvo vienišas. It taip buvo iki pat galo. Atsiminkime mokinių baimę. Jie išsislapstė. Taip pat ir Petras jo išsigynė. Jėzus buvo vienišas. Evangelija sako, kad Alyvų darželyje jį guodė angelas. Tik jis vienas jį palaikė; jį vienišą“.
Dažniau pagalvokime apie Jėzaus vienatvę, apie jo kančią dėl mūsų, apie jo meilę mums. Dažniau apie tai pagalvokime, kalbėkimės su juo, dėkokime. „„Kaip dažnai aš imuosi įvairiausių dalykų ir nematau tavęs, neatsimenu kiek daug tu man esi padaręs. Tu esi kantrus – kantrus žmogus, kantrus Dievas – su begaline kantrybe pakenti mano nuodėmes, mano nuopuolius“. Taip kalbėkimės su Jėzumi. Jis mus išgelbėjo, už mus pasiaukojo. Dėkokime jam. Skirkime dalelę savo laiko, kelias minutes – penkias, dešimt, penkiolika – priešais kryžių mintyse matykime Jėzų ryžtingai einantį į Jeruzalę ir prašykime malonės drąsiai iš arti jį sekti“. (Vatikano radijas)