Jėzus pasakė savo mokiniams tokį palyginimą: „Su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: 'Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!' Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė. Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir sako jiems: 'Ko čia stovite visą dieną be darbo?' Tie atsako: 'Kad niekas mūsų nepasamdė'. Jis taria jiems: 'Eikite ir jūs į vynuogyną'. Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui:
'Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutiniųjų ir baigdamas pirmaisiais!' Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: 'Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, kurie nešėme dienos ir kaitros naštą'. Bet jis vienam atsakė: 'Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniajam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia daryti su savais pinigais, kaip noriu? Ar todėl tu šnairuoji, kad aš geras?!' Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai“. (Mt 20,1-16)
TEISINGUMAS GERUME
Paprastai sakoma, kad sukurti darnią visuomenę įmanoma tik vadovaujantis teisingumu. Vis dėlto kiekviename iš mūsų tūno kažkoks demonas, raginantis elgtis, tarsi diktatoriams, nustatinėjantiems kitų elgesio principus.
Gal todėl nesugebame suvokti ir Dievo logikos, apie kurią kalba Jėzus šio sekmadienio Mišių Evangelijoje.
Pirmieji darbininkai, matydami, kad vėliausiai atėjusieji gauna po denarą, galvoja gausią daugiau, tačiau patys gavę tai, dėl ko buvo susitarta, neprašo daugiau sau, bet reikalauja, kad kiti gautų mažiau. Iš tiesų juose kalba pavydas ir menkumas. Jie nekalba apie tai, ko teisėtai gali tikėtis, bet prašo, kad šeimininkas sumažintų atlygį kitiems.
Jie nori, kad kiti gautų mažiau, negu denarą… Jėzaus laikais denaras buvo mažiausias dienos atlyginimas, už kurį buvo įmanoma išmaitinti šeimą, todėl pasipiktinimas tampa dar labiau apgailėtinas. Darbininkai, vietoje reikalavę savo teisių („Sumokėk daugiau, juk dirbome visą dieną!“), užsipuola silpnesniuosius: tegu jiems būna sumokėta mažiau. Mažiau, negu užtenka pragyvenimui…
Jie stiprūs prieš silpnuosius ir silpni prieš stipriuosius… Baisu…
Ko gero, ir mes ne kartą mąstome panašiai.
Palyginime minimas vynuogyno šeimininkas yra geras. Jis nenori duoti išmaldos tiems nelaimingiesiems, kurių, tariant jų pačių žodžiais, „niekas nepasamdė“, nenori jų žeminti, o siekia išsaugoti jų orumą, suteikti galimybę parodyti, kad ir jie yra verti kitų pagarbos, padrąsinti, ir tai daro atsargiai, mandagiai, su gailestingumu. Šeimininkas nėra kvailas ar neteisingas: jis yra geras, o su savo pinigais gali daryti tai, kas jam pačiam atrodo tinkamiausia.
Pavyzdžiui, atleisti nusidėjėliui…
Jėzus paneigia įprastinę logiką: Dievas myli mane ir man atlygina todėl, kad esu geras. Taip galvojo Jėzaus laikų pamaldieji, taip paprastai mąsto ir mūsų laikų pamaldūs žmonės.
Išganytojas nusigręžia nuo žmonių logikos, kuri teisingumą laiko vieninteliu būdu sukurti santykį tarp žmonių ir Dievo. Ne, Viešpats neneigia teisingumo, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad nuopelnų ir klaidų skaičiavimas prieštarauja Dievo požiūriui. Anot Jėzaus, kur kas svarbiau už nuopelnus yra malonė, kuria mus iš meilės apdovanoja Dievas.
Žinoma, patiriame didelį pasitenkinimą, po ilgų studijų metų gavę diplomą, tačiau ar netikėta mylimo žmogaus dovana ne ilgiau išlieka atmintyje?!
Toks yra Dievas: Jis visuomet mus stebina savo malone, kuri pranoksta teisingumą. Mums reiktų prisiminti tai, kuomet savo tikėjimą vertiname atliktų gerų darbų skaičiumi.
To nesuprato pirmą valandą pasamdytieji. Jie nesuprato, kas juos pakvietė į vynuogyną. Savo tikėjimą jie išreiškė tik sunkiu darbu ir srūvančiu prakaitu, priedo dar įtariai žvelgdami į kitus besidarbuojančius, laikydami juos savo konkurentais.
Taip neturi būti su tais žmonėmis, kurie jau yra išgirdę Evangelijos žinią. Apstulbę dėl mums parodyto šeimininko gerumo, džiaugiamės, galėdami darbuotis vynuogyne. Džiaugiamės, kad ir kiti broliai galėjo patirti perkeičiančią širdį malonę, kurią Viešpats dosniai dalija visiems.
Jei taip nėra, prašykime, kad Dievo gerumas pripildytų ir mūsų gyvenimą, taip, kad Viešpaties džiaugsmas, užpildantis mūsų širdis, leistų mums tapti to džiaugsmo liudininkais kitiems. Mūsų Dievas, švelnus ir nusižeminęs, parodęs gerumą piktadariui, tepadeda kiekvienam iš mūsų, kad sugebėtume tikėjimą suvokti ne kaip savo profesiją, o kaip užduotį ir džiaugsmą, kuriuo dalijamės su visais, kviesdami juos prisiglausti prie paties didžiausio Gėrio ir Teisingumo.
Tik nustoję skaičiuoti, ką padarėme ir kiek mums privalo duoti Dievas, suprasime, ką reiškia būti Jėzaus mokiniais.
(Mons. Adolfas Grušas)
