Popiežius emeritas Benediktas Jono Pauliaus II muziejui Vadovicuose, Lenkijoje, padovanojo savo pirmtaką menančių daiktų. Šveicarų katalikų naujienų portalo žiniomis, Benediktas XVI padovanojo lenko popiežiaus jam padovanotus kelis vyskupiškus žiedus, laiškus, nuotrauką. Vadovicų šv. Jono Pauliaus II muziejus įrengtas name, kuriame gimė buvęs Krokuvos, o paskui ir Romos vyskupas ir popiežius šv. Karolis Wojtyla – Jonas Paulius II.
Tris žiedus Jonas Paulius II padovanojo iš Bavarijos kilusiam kardinolui Josephui Ratzingeriui kuomet pastarasis buvo Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas. Tarp muziejui padovanotų daiktų yra ir trys laiškai, šv. Jono Pauliaus II parašyti kardinolui Ratzingeriui, būsimam jo įpėdiniui Romos soste.
Abiejų vyrų – popiežiaus Jono Pauliaus II ir kardinolo Ratzingerio - nuotrauka, kurią padovanojo Benediktas XVI yra iš jubiliejinio renginio 1988 metų spalio 30 dieną, skirto popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato dešimtmečiui.
Laiške Vadovicų muziejaus direktoriui Benediktas XVI išsakė viltį, kad jo dovanos „galės pradžiuginti muziejaus lankytojus ir pagilinti jų meilę šv. Jonui Pauliui II“.
Karolis Wojtyla gimtuosiuose Vadovicuose
Šv. Jonas Paulius II gimė Vadovicuose 1920 metų gegužės 18 dieną ir gimtuosiuose namuose gyveno iki 1938 metų. Būdamas aštuoniolikametis Karolis Wojtyla su savo tėvu, vieninteliu likusiu gyvu šeimos nariu, persikėlė į Krokuvą. Baigęs gimnaziją ten pradėjo studijuoti lenkų filologiją Jogailos universiteto filosofijos fakultete. Jonas Paulius II prisipažino atsiminimų knygoje „Dovana ir paslaptis“, kad dvasininko pašaukimas dar nebuvo visu ryškumu atsiskleidęs jo gyvenime, tačiau Vadovicuose vienas įvykis buvo kaip ir pašaukimo pirmasis ženklas.
Tai įvyko per istorinio Krokuvos arkivyskupo kunigaikščio Adomo Stepono Sapiegos apsilankymą Karolio Wojtylos gimtuosiuose Vadovicuose. Karolis Wojtyla tuomet buvo gimnazistas. Tikybos mokytojas pavedė būtent gimnazistui Karoliui Wojtylai pasveikinti garbų svečią iš Krokuvos. Karolis Wojtyla išgirdo kaip kardinolas Sapiega pasiteiravo mokytojo, kurią mokslo sritį pasirinko vaikinas ir išgirdęs, kad filologija, apgailestavo, „o kodėl ne teologiją?!“
Užėjo karas, apvertęs aukštyn kojomis Karolio studijų planus. Būsimasis popiežius nacių okupacijos metais dirbo akmens skaldykloje, fabrike, vaidino pogrindžio teatre, tačiau visą laiką juto, kad ne tai jo pašaukimas. 1942 metais įstojo į Krokuvos kunigų seminariją, kuri nacių okupacijos laikotarpiu veikė slapta, tęsdamas darbą fabrike. Karolį Wojtylą kunigu įšventino kardinolas Sapiega 1946 metais ir netrukus 26 metų amžiaus kunigą išleido į Romą tęsti studijų. Karolis Wojtyla kunigystės pašaukimą brandino siekdamas atpažinti save kaip vienuolį, rimtai svarstė stoti į karmelitų vienuolyną. Tačiau vėl įsiterpė kardinolas Sapiega, jaunajam Karoliui pataręs: „Pirma reikia užbaigti, ką pradėjai“. Taip ir buvo, atsiminimuose parašė šv. Jonas Paulius II.
Be to, Vadovicuose užgimė Karolio Wojtylos pamaldumas Marijai, turėjęs ypatingos įtakos jo pašaukimui, kunigystei ir vyskupystei; tiek per savo tėvo gilaus tikėjimo pavyzdį namuose, tiek parapijiniame gyvenime, Vadovicų Švč. Mergelės Marijos Paaukojimo bažnyčioje. Popiežius Jonas Paulius II, be to, vaikystėje gerai įsidėmėjo Vadovicų karmelitų vienuolyną, pastatytą dar šv. Rapolo Kalinausko laikais. Populiarus vienuolynas taip pat ugdė Karmelio Marijos škaplieriaus tradiciją. Škaplierių šv. Jonas Paulius II nešiojo nuo 10 metų amžiaus iki pat mirties.
Šios ir kitos dvasinės patirtys Karolio Wojtylos maldos ir kontempliavimo kelyje nukreipė jo gyvenimo žingsnius į kunigystę, paskui į vyskupystę, galop Romoje – į popiežystę. Ir visa tai, ką patyrė praeityje, išliko: „šiandien kaip vakar su tokiu pat intensyvumu esame to paties slėpinio spinduliuose“, parašė šv. Jonas Paulius II atsiminimų knygoje „Dovana ir paslaptis“ apie savo gyvenimo kelią į kunigystę. Atsiminimus popiežius užrašė švęsdamas savo kunigystės auksinį jubiliejų, 1996 metais.
Likus tik kiek daugiau nei metams iki mirties, šv. Jonas Paulius II karštai paragino kunigus ugdyti pašaukimus į kunigystę:
„Pašaukimai yra Dievo dovana, ir jų reikia nepaliaujamai prašyti. Pagal Jėzaus kvietimą būtina pirmiausia prašyti pjūties Viešpatį, kad pasiųstų darbininkų į savo pjūtį (plg. Mt 9, 37). Būtent malda, sustiprinta tylia kančios auka, yra pirmutinė ir veiksmingiausia pašaukimų sielovados priemonė. Melstis reiškia nukreipti žvilgsnį į Kristų, pasitikint, kad iš jo vieno, vienintelio Aukščiausiojo kunigo ir iš jo dieviškos aukos, Šventajai Dvasiai veikiant, gausiai kyla kiekvienu laiku Bažnyčios gyvenimui bei misijai reikalingi pašaukimų daigai“ (...).
„Kristus nesiliauja ieškojęs ir šaukęs iš Vakarienės menės: ten yra tikrosios kunigystės pašaukimų sielovados pradžia ir amžinas šaltinis. Broliai, už šią sielovadą turime jaustis pirmiausia atsakingi, būdami pasirengę padėti tiems, kuriuos jis nori susieti su savo Kunigyste, kad jie galėtų didžiadvasiškai atsiliepti į jo kvietimą“. (Vatikano radijas).
