Liepos mėnesio vidurio Evangelija mus moko, kad Dievo Žodis yra sėkla, o mūsų širdys ir protai – žemė.
Jėzus, kalbėdamas žmonėms apie Dievo karalystę žemėje, išgyveno ne pačius geriausius laikus. Rašto aiškintojai, fariziejai ir kunigai – visi buvo nusistatę prieš jį. Sinagogų durys būdavo užtrenkiamos, kai Jėzus vos pasirodydavo. Taigi, kas jam beliko? Tik pakrančių žmonės ir paprasti žvejai, kurie godžiai klausė jo žodžių. Tiesa, ne maža dalis buvo ir tokių, kuriems Jėzaus žodis ne tiek daug jau ir rūpėjo. Pašlijusi sveikata juos traukė prie Jėzaus, o tik paskui jie pradės gilintis į žodžius, kurie išeina dabar iš Jėzaus lūpų.
Kartą viena afrikietė moteris iš Angolos atvyko į JAV. Jos vardas buvo Marija. Nuo jos veido niekada nesitraukė šypsena. Kartą ji užėjo į bažnyčią, kur vyko evangelizacinės dienos. Čia buvo kalbama, kaip šiandienos žmogų geriausiai sudominti Evangelija: skrajutėmis, SMS žinutėmis, reklaminiais stovais ir t.t. Ją pastebėję žmonės paklausė: – „ O kaip visa tai daroma tavo bažnyčioje Angoloje?“ „Mano bažnyčioje Angoloje, – po akimirkos susimąstymo atsiliepė Marija, – mes nedaliname gatvėje skrajučių ar kitų misijinių programų. Mes tiesiog nusiunčiame į tam tikrą vietovę gyventi krikščionių šeimą. Tada aplinkiniai, pamatę, ką reiškia būti krikščionimi, nusprendžia patys, kaip toliau jiems gyventi.“
Taigi, kiek mūsų gyvenimas yra palaimintas Dievo malone, šimteriopai, šešiasdešimteriopai, ar trisdešimteriopai, priklauso tik nuo kiekvieno iš mūsų. Čia nėra vietos piktam likimui, apie likimą kaip tokį Jėzus Evangelijose niekur nekalba. Jėzaus žinia pasauliui yra paprasta – tik žmogus yra savo gyvenimo laimės kalvis, jei tą laimę kala Dievo akivaizdoje ir pagal Jo įsakymus.
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
