Birželio 22 dieną metinį susitikimą užbaigė Rytų Bažnyčias remiantis komitetas ROACO, kurio dalyvius priėmė popiežius Pranciškus. Vieną dieną komitetas skyrė Bažnyčių Artimuosiuose Rytuose padėties aptarimui, po to bažnytinės situacijos analizei Šventojoje Žemėje. Kita suvažiavimo diena, birželio 21-oji, buvo skirta pradinei seminaristų ir nuolatinei kunigų formacijai. Suvažiavimas užsibaigė ketvirtadienio audiencija pas popiežių Pranciškų.
Savo pastabose ROACO komiteto suvažiavimo dalyviams popiežius jau dabar pasveikino Rytų Bažnyčių kongregaciją, įsteigtą dėl pagalbos katalikiškoms Rytų Bažnyčioms, su šimto metų darbo sukaktimi. Pagrindiniai šios sukakties minėjimo renginiai įvyks ateinantį spalio mėnesį.
Per Rytų Bažnyčių kongregacijos gyvavimo ir darbo dešimtmečius, pažymėjo Pranciškus, netrūko dramatiškų įvykių, Rytų Bažnyčių persekiojimo bangų tiek Europos rytuose, tiek Artimuosiuose Rytuose, kur jos gyvavo ir klestėjo daug amžių. Kai kurios iš jų šiandien gali džiaugtis laisve, bet kitos, ypač Sirijoje, Irake ir Egipte turi stebėti savo vaikų kančią tęsiantis karui ir beprasmei fundamentalistinio terorizmo prievartai.
Šie įvykiai, anot popiežiaus, ir mus atveda iki Jėzaus Kryžiaus patirties, sukrečiančios ir skaudžios, bet tuo pat metu – gelbstinčios. Kaip krikščionys turime eiti su Kryžiumi ir kurti su Kryžiumi. Išpažindami Viešpatį be Kryžiaus nebūtume Jo mokiniai.
Kalbėdamas apie vieną ROACO suvažiavimo temų, seminaristų ir kunigų formaciją, popiežius sakė, jog žinome apie daugelio iš jų radikalų pasirinkimą ir jų liudijimo bei atsidavimo išbandomoms bendruomenėms herojiškumą. Bet taip pat turime žinoti apie tokias pagundas, kaip kad siekimą pripažinto socialinio statuso, kuris kai kuriose geografinėse srityse yra būdingas kunigui, arba lyderystę pagal žmogiškus arba kultūrinius įsitvirtinimo kriterijus.
Rytų Bažnyčių kongregacijos ir Rytų Bažnyčioms padedančių agentūrų rūpestis turi būti parama tokiems projektams ir iniciatyvoms, kuriomis Bažnyčia statoma autentiškai, tikru būdu. Visada svarbu maitinti evangelinio artumo stilių: vyskupų savo kunigams, kad šie jiems patikėtiems tikintiesiems perduotų Viešpaties švelnumą. Visi turi saugoti malonę būti mokiniais, pradedant nuo pirmųjų, kurie mokosi būti paskutiniais su paskutiniaisiais. Tokiu būdu seminaristas ir kunigas jaus džiaugsmą dėl bendradarbiavimo Viešpaties siūlomame išgelbėjime, Viešpaties, kuris tarsi gerasis samarietis pasilenkia ir užpila ant širdžių ir žmonių istorijų paguodos aliejaus ir evangelinio džiaugsmo vyno.
Visada jauskimės gyvaisiais akmenimis aplink Kristų, kuris yra kertinis akmuo! – paragino popiežius savosios audiencijos dalyvius, kalbėdamas apie labai turtingą Rytų Bažnyčių paveldą – tūkstantmetę atmintį, bažnyčias, vienuolynus, šventas vietas, kurias aplankius piligrimystėje yra prisiliečiama prie tikėjimo šaknų. Bet ir tada, kai neįmanoma išlaikyti ar pataisyti struktūrų, turime būti gyvąja Dievo šventykla.
Užbaigdamas savo pastabas popiežius vėl priminė „kraujo ekumenizmą“: mūsų dienomis visi krikščionys rytuose – katalikai, ortodoksai, protestantai – savo krauju užantspaudavo savo tikėjimą. (Vatikano radijas)
