Birželio 6–8 d. Vilniuje vyko vienos iš keturių Rusijoje veikiančių katalikų vyskupijų atstovų susitikimas. Renginyje dalyvavo kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai, atsakingi už įvairias sielovados ir tarnystės sritis. Apie susitikimo tikslą bei katalikų situaciją Rusijoje Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje kalbėjomės su italu Maskvos arkivyskupu Paolo Pezzi, F.S.C.B.
Jau ne pirmą kartą atvykstate į Lietuvą kartu su grupe aktyvių savo bendradarbių. Koks yra šio susitikimo tikslas? Kokių konrečių rezulatų tikitės?
Susitikime dalyvauja ne visi, tačiau dauguma vyskupijos atstovų, atsakingų už įvairias sritis. Greta kunigų, vienuolių vyrų ir moterų, yra nemaža grupė pasauliečių. Dėl objektyvių priežasčių šįkart dalyvauja ne itin daug bažnytinių judėjimų bei kai kurių bažnytinių asociacijų atstovų. Prieš porą metų jų atvyko daugiau, nes susitikimas vyko kitu metų laiku ir ne darbo dienomis. Šį kartą dalyvauja apie 20 pasauliečių.
Mūsų tikslas yra dvejopas. Viena vertus, norime susivokti, ką per pastaruosius dvejus metus išgyveno vyskupija. Antra, nupsręsti, kokį tolesnį žingsnį turime žengti kaip Bažnyčia.
Koks yra kontekstas, kuriame veikiate?
Sakyčiau, kad tikinčiųjų daugumą sudaro gana jauni žmonės, kurių amžius 20–40 metų. Svarbus aspektas, susijęs labiausiai su Maskva – nors jau plinta ir kituose miestuose – tai migrantų sielovados poreikis. Kalbu apie studentus ir darbininkus, kurie laikinai atvyksta į šalį. Yra ir pabėgėlių, tačiau jų skaičius palyginti nedidelis ir tik tam tikrose vietovėse, – kiek tai susiję su katalikais.
Migrantų klausimas pastaraisiais metais tapo itin ašrus, nes labai išaugo katalikų studentų srautai iš Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos. Be to, ganėtinai didelė grupė žmonių atvyksta arba ieškodami darbo, arba pagal laikinas sutartis.
Ši situacija kelia mums aštrų klausimą: kokį sielovados patarnavimą galime jiems pasiūlyti? Kol kas atsakymo neturime, nes šis iššūkis užklupo mus tik dabar. Spėjame, kad gal 5–10 proc. jų galės integruotis į visuomenę, tačiau didžioji dauguma išvyks pasibaigus darbo sutarčiai arba neradus ieškomos sėkmės.
Kartoju, tai ypač aktualu Maskvai, mažiau – Sankt Peterburgui ir dar keliems miestams, kur mums dar sunku nustatyti priežastingumo ryšius. Sunku suprasti, kodėl į tam tikrus miestus atvyksta didžiuliai srautai užsieniečių studentų, ir tai sukelia rūpesčių vietos parapijoms, kurios nėra didelės.
Pavyzdžiui, įprastai sekmadienio Mišiose dalyvaudavo apie 100 vietinių rusų katalikų, o dabar prisijungia antras šimtas migrantų užsieniečių.
Kaip elgtis? Kaip susikalbėti? Kaip suteikti jiems galimybę gauti katechetinį ugdymą savo kalba? Kaip padėti integruotis Rusijoje... Klausimų kyla tikrai daug, o atsakymų dar neturime. Daug kas priklauso nuo galimybių, kurios yra arba kurių nėra.
Kol kas dar nematome, kokį indėlį šie tikintieji ir kunigai, atvykstantys iš kitų kraštų, gali duoti mūsų Bažnyčiai – kol kas tas indėlis nėra didelis. Keliose parapijose yra nemenkos grupės jaunų žmonių, kurie labai aktyviai dalyvauja parapijos gvenime, tad svarbu suprasti, kaip jie gali praturtinti bendruomenės gyvenimą – kol kas tai atviras klausimas.
Rusijos katalikų bendruomenė visada buvo labai marga etniniu ir kultūriniu požiūriu. Skelbiama, kad katalikų jūsų šalyje yra 1,4 milijono (2002 m. duomenys). Ar galite trumpai pristatyti dabartinį katalikų gyvenimą Rusijoje? Kaip vyksta sielovada šiame kontekste?
Visada nelengva tiksliai įvardinti katalikų skaičių. Kodėl? Jis priklauso nuo kriterijaus, kuriuo remsimės. Jei priskaičiuosime visus tuos kultūrinius katalikus, kurie tokiais save laiko dėl etninės ar kultūrinės priklausomybės, skaičiai tikrai galėtų būti tokie, kokius minite.
Tačiau statistika yra toks painus dalykas...
Pavyzdžiui, visai šalia jūsų – Kaliningrado srityje – gyvena dešimtys tūkstančių lietuvių, ir beveik be jokios abejonės jie yra katalikai. Labai ramiai galėtume taip sakyti, tačiau kiek iš jų reguliariai lanko bažnyčią? Matome, kad daugiausia 10 proc.; Bažnyčios gyvenime aktyviai dalyvauja gal kokie 4–5 proc. Save katalikais laikančių žmonių skaičius yra apibrėžtas: 3–4 proc. visų gyventojų.
Daug sunkiau tai nustatyti Rusijoje, kur save laikančių katalikais kultūriniu ar etniniu pagrindu gali būti daug, tačiau jų drastiškai mažėja: trūksta santykio su bendruomene arba trūksta reguliarios praktikos. Pirmiausia todėl, kad labai išaugo distancijos.
Kaliningrado srityje vieną tolimiausią tašką nuo kito skiria 120 km, o Rusijoje tai yra pati mažiausia distancija nuo vienos mūsų vyskupijos parapijos iki kitos. Jeigu žiūrėtume į teritoriją anapus Uralo, atstumai ten dar didesni. Pavyzdžiui, Kirovo mieste artimiausia parapija už 300 km, kita už – 450 km. Yra vietų, kuriose žinome esant katalikų, tačiau jiems fiziškai neįmanoma reguliariai lankytis bažnyčiose. Ten veikiantys kunigai sugeba aplankyti sąlyginai mažą skaičių tikinčiųjų: vienoj vietoj juos aplanko gal kartą per savitę, kitoj – kartą per mėnesį, dar kitoj – kartą metuose.
Veikia labiau kaip misioneiriai, nei įprastų parapijų kunigai.
Būtent. Tai labiau misijų, susitikimų, vizitų veikla – asmeninis bendravimas su šeimomis, žmonių grupėmis. Kai kuriuose miestuose yra centrai, kuriuose pavyksta suburti, tiksliau, kur keletas šeimų susiburia kartu ir taip užtikrina minimalų bažnytinį gyvenimą. Šios šeimos susitinka kartu melstis arba kartu su vaikais pramogauja, praleidžia savaitgalį vasarnamyje – ir tai viskas, ką gali.
Kas apjungia taip plačiai pasklidusius katalikus? Kokias komunikacijos priemones pasitelkiate?
Turime internetinį radiją – Sankt Peterburge veikia „Marijos radijas“. Tai reiškia, kad jį gali pasiekti kiekvienas žmogus bet kuriame pasaulio taške. Kita vertus, jis prieianamas tik žmonės, kurie turi prieigą prie interneto ir geba naudotis šiuolaikinėmis technologijomis. Žinoma, dar reikia turėti tokį darbą, kuris tau leistų retsykiais pasiklausyti radijo.
Turime keletą internetinių portalų: oficialų vyskupijos puslapį, daugumos parapijų svetaines – tad toliau gyvenantiems katalikams tampa prieinami tekstai, dokumentai. Stengiamės užtikrinti kai kurių liturginių švenčių Mišių transliaciją. Per radiją Mišios transliuojamos kasdien visą savaitę – tad bent išklausyti Mišias visi norintys turi galimybę.
Grupių pasauliečių ir kunigų aktyviau reiškiasi internete, tačiau socialiniuose tinkluose dar veikiame per mažai, šią sritį tikrai reikia pastiprinti. Tai vienas iš klausimų, iškilusių šio susitikimo metu.
Kokia yra dabartinė Rusijos visuomenė, kurioje gyvenate? Kokie socialiniai ir kultūriniai iššūkiai aktualiausi?
Pirmiausiai reikia pasakyti, jog labai skiriasi gyvenimas mieste ir kaime, arba gyvenimas didmiestyje ir mažame miestelyje. Neužmirškime, kad Maskvoje gyvena ne mažiau nei 10 proc. visos Rusijos Federacijos gyventojų. Maždaug 30 miestų susitelkusi likusi pusė gyventojų. Jei eitume toliau Uralo, gyventojų tankumas drastiškai mažėja, jie telkiasi aplink didžiuosius miestus.
Aštriausiai iškalantys iššūkiai yra keturi. Vienas jų – gyvenimo prasmė. Šis klausiams aktualus visada ir visur, tačiau šiandien, sakyčiau, reiškiasi itin stipriai.
Paskui, be jokios abejonės, darbas. Labai reikia iš naujo atrasti darbo prasmę. Sakyčiau, kad šiandien darbas – aišku, ne vien Rusijoje – įgijęs vien utilitaristinę reikšmę, tai yra, vertas tiek, kiek gali duoti. Tuo tarpu juk žinome, kad darbas yra savaiminė vertybė. Jis yra vienas iš svarbių asmens saviraiškos būdų, kuriuo žmogus išpildo, realizuoja save. Būtina šiandien susigrąžinti tokią sampratą.
Švietimas, mano galva, – dar vienas milžiniškas iššūkis. Kokia ugdymo prasmė? Kaip ir kam ugdome jaunąją kartą?
Kitas svarbus aspektas – sveikatos plačiąja prasme sritis. Kaip pasiekti, kad taptų savaime suprantamu dalyku įsitikinimas, kad žmogaus asmuo yra savaiminė vertybė? Tad ten, kur jo vertei ir orumui iškyla didžiausia grėsmė – dėl sutrikusios sveikatos, darbingumo, dėl patirto smurto ir pan. – jam reikalingas ir privalomas ypatingas dėmesys ir rūpestis.
Manau, kad šis iššūkis labai aktualus ir mums patiems, nors mūsų įnašas dar santykinai mažas. Iš eesmės mūsų indėlis – pirmiausiai būti Žemės druska. O juk druskos niekada nereikia labai daug – jeigu druskos perdaug, ji naikina ir kenkia, užuot konservavusi arba suteikusi skonį.
Ar asmeniškai pažįstate Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vadovą, Maskvos patriarchą Krilą?
Taip, žinoma.
Koks jis yra kaip žmogus?
Tai žmogus, su kuriuos visada įdomu ir malonu bendrauti. Jis niekada nėra atsikartojantis ar banalus. Negaliu sakyti, kad bendraujame nuolatos, tačiau tikrai nemažai.
Kokie dabartiniai Rusijos ortodoksų ir katalikų santykiai? Pamenu, koks „spektaklis“ buvo surengtas, kai prieš gerą 15 metų buvo norima padalinti dvi egzistavusias vyskupijas į keturias ir kai Maskvos patriarchatas kaltino Katalikų Bažnyčią ekspansija bei prozelitizmu...
Kaip į mus žiūri ortodoksai? Sunku pasakyti. Akivaizdu, šiek tiek apibendrinantai...
Sakyčiau, kad šiandien katalikų egzistavimas Rusijoje yra pripažįstamas ir daugiau ar mažiau nuoširdžiai priimamas.
Žinoma, lieka – gal nesakyčiau, sunkumų, bet greičiau asmenų – Otodoskų Banyčioje įvairiu lygiu, kuriems labiau patiktų, kad Katalikų Bažnyčios Rusijoje nebūtų. Tačiau bendrais bruožais tariant, esame pripažįstami ir priimami.
Vis dėl to, man atrodo, kad neturėtume pasitenkinti vien pripažinimu, o ieškoti ir rasti būdų bendram liudijimui. Mano galva, šiandien šis iššūkis yra svarbiausias ir manau, kad tai tikrai aktualu ir Rusijos ortodoksų Bažnyčiai.
Kalbant apie dialogą, abipusius santykius, sakyčiau, kad daugumoje atvejų egzistuoja gan geras abipusis pažinimas. Čia kyla iššūkis realizuoti daugiau dialogo iniciatyvų ir, man atrodo, kad artimo meilės darbų bei kultūros sritys yra tos vietos, kur vyksta daugiausiai judėjimo.
Tuo tarpu dar labai nesubrendęs yra institucinis bei teologinis dialogas. Tai priklauso ir nuo to, kad šiuo metu Rusijos bažnyčios pajėgumai šioje srityje labai nedideli – esame dar gana jauna Bažnyčia.
Maskvoje ir Sankt Peterburge, kur šiuo metu veikia kultūriniai ir akademiniai Katalikų Bažnyčios centrai, situaciją kiek kita. Sankt Peterburge katalikų seminarija bendrauja su ortodoksų akademija. Maskvoje jėzuitų vadovaujamas Šv. Tomo institutas puoselėja ryšius su atitinkamomis ortodoksų įstaigomis, pavzydžiui, Šv. Tichono universitetu, su kuriuo vyksta taip pat ir akademinio lygio mainai.
Teologinės diskusijos, žinoma, vyksta tarptautiniu mastu – ypač daug dirbama su Roma, su Vokietija, Prancūzija, iš dalies – su Ispanija. Šiek tiek ir su JAV bei Anglija.
Sakyčiau, kad šiuo metu vyksta diskretiškų apimčių darbas, prie kurio mes kaip Bažnyčia prisidedame minimaliai.
Pabaigai, noriu paprašyti pasidalinti mintimis, ką reiškia būti misionieriumi šiandien? Aplinkoje, kuri yra toli gražu ne pati palankiausia, persmelkta sekuliarizmo?
Šis klausiamas yra pagridinė mūsų susitikimo tema. Gilinamės į tai, kaip mums persiorientuoti nuo siekio vien saugoti ir puoselėti savo tikėjimą prie skelbimo. Aš tikiuosi, kad per šias dienas išgirsime įdomių įžvalgų.
Manau, kad pirmiausia yra be galo svarbu suvokti save kaip esantį misijoje, tai yra, būti atviru.
Galvoti apie save ne kaip apie žmogų, turintį lobį, kurį reikia ginti, tad gal uždengti, uždaryti – ne! Turime suvokti save kai žmones, priėmusius dovaną, didžiulį lobį, kuris yra išlaikomas, išsaugomas tik todėl, kad yra perduodamas kitiems. Sakyčiau, tokia yra pagrindinė misionieriaus laikysena, iššūkis, su kuriuos šiandien susiduriame.
Kalbino Saulena Žiugždaitė
