„Priartėjus Sekminių iškilmei, negalime nekalbėti apie krikščioniškos vilties ryšį su Šventąją Dvasia“, - kreipėsi popiežius Pranciškus į trečiadienio bendrosios audiencijos dalyvius, pradėdamas šios dienos katechezę. „Šventoji Dvasia tai vėjas, kuris mus stumia pirmyn, kurio dėka mes keliaujame ir save suvokiame kaip piligrimus ir svetimšalius, kuris neleidžia mums nurimti ir tapti „sėslia“ tauta“.
Šv. Paulius laiške žydams viltį palygina su inkaru (6,18-19). Iš tiesų vilties inkaras padeda mūsų laiveliui nebūti bangų blaškomam, tačiau, pasak popiežiaus, labai tinka ir burės įvaizdis. Į ją pučiantis Šventosios Dvasios vėjas mus neša pirmyn. Šv. Pauliaus laiko romiečiams pabaigoje girdime štai tokį linkėjimą: „Vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties“ (15,13). Pamąstykime ką gi šie gražūs žodžiai reiškia, - sakė Pranciškus.
„Žodžiai „Vilties Dievas“ reiškia ne tik, kad Dievas yra mūsų vilties objektas, tai yra Tasai, kurį viliamės pasiekti amžinajame gyvenime, bet taip pat reiškia, kad Dievas mus apdovanoja viltimi, kad mes „džiaugiamės viltyje“ (Rom 12,12); mes džiaugiamės, kad turime viltį, o ne viliamės džiaugtis. Tai vilties džiaugsmas šiandien, o ne viltis džiugtis kada nors ateityje. Šv. Paulius, kaip ką tik girdėjome, - sakė popiežius, - netgi priskiria Šventajai Dvasiai galią mus padaryti „pertekusiais vilties“. Būti pertekusiais vilties – tai niekada neprarasti vilties, net ir tuomet kai jokios vilties nesimato (Rom 4,18), kai atrodo, kad nėra jokio pagrindo viltis, kaip tą kartą kai iš Abraomo buvo pareikalauta paaukoti savo sūnų Izaoką ar dar labiau tą valandą kai Mergelė Marija stovėjo prie Jėzaus kryžiaus“.
„Tokią nenugalimą viltį mums suteikia Šventoji Dvasia, kurios dėka mes žinome, jog esame Dievo vaikai ir įpėdiniai (plg. Rom 8,16). Nes jei Dievas nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, tai kaipgi jis ir viso kito nedovanotų kartu su Juo?“ (plg. Rom 8,32). „Viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5,5).
„Dar daugiau, - sakė popiežius, - Šventosios Dvasios dėka mes ne tik sugebame patys turėti viltį, bet taip pat dalijamės viltimi su kitais – kaip Ji ir Jos dėka – mes guodžiame ir giname brolius. Mes sėjame viltį. Krikščionis kartais sėja ir kartėlį, abejones, tačiau jei jis tai daro, jis nėra geras krikščionis. Geras krikščionis sėja viltį, sėja vilties aliejų, kvapnią vilties palaimą, o ne surūgimo ir nevilties actą“. Pasak popiežiaus, visų pirma vargšams, atstumtiems ir nemylimiems žmonėms reikia guodėjų ir gynėjų. Kaip Šventoji Dvasia mus guodžia ir gina, taip ir mes turime guosti ir ginti stokojančiuosius, atstumtuosius, kenčiančiuosius.
„Šventoji Dvasia gaivina ir palaiko viltį ne tik žmonių širdyse, bet taip pat visoje kūrinijoje“, - pridūrė Šventasis Tėvas. Apaštalas Paulius sako, kad ir kūrinija „su ilgesiu laukia“ išvadavimo, kad ir ji „tebedūsauja ir tebesikankina“ (plg. Roma 8,20-22). Kaip vienoje savo homilijų yra pasakęs popiežius Benediktas XVI, „Pasaulio varomoji energija nėra anonimiška ir akla jėga. Tai veikimas tos pačios Dievo Dvasios, kuri sukūrino pradžioje „dvelkė viršum vandenų“ (Pr 1,2). O tai mus verčia saugoti gamtą, nes kas niokoja kūrinį, tas įžeidžia kūrėją.
„Brangieji broliai ir seserys, - sakė Pranciškus baigdamas trečiadienio bendrosios audiencijos katechezę, - priartėjusi Sekminių šventė – Bažnyčios gimimo diena – teskatina mus melstis kartu su Marija, Jėzaus ir mūsų Motina. Šventoji Dvasia tepadaro mus pertekusiais vilties. Tepadeda mums negailėti vilties visiems kam jos labiausiai reikia, vargšams, atstumtiesiems, stokojantiesiems“. (Vatikano radijas)
