Trečiadienio bendrosios audiencijos pradžioje, prieš popiežiaus Pranciškaus katechezę, buvo perskaitytos paskutinės Evangelijos pagal Matą eilutės:
Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. (...) Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.
Šie paskutiniai žodžiai, pasak Pranciškaus, primena pranašišką skelbimą, kurį girdėjome pradžioje: „jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“ (žr. Mt 1,23).
Dievas bus su mumis, kiekvieną dieną, iki pasaulio pabaigos. Jėzus eis su mumis, visas dienas, iki pasaulio pabaigos. Visa Evangelija telpa šiose dvejose citatose, - sakė popiežius, - žodžiuose, kuriuose perteikiamas slėpinys Dievo, kurio vardas, kurio savastis yra „būti-su“. Tai nėra atsiskyręs Dievas, tačiau „Dievas-su“, ypač Dievas „su mumis“, su žmogumi.
Mūsų Dievas nėra „čia nesantis“ Dievas, pagrobtas tolimo dangaus; priešingai, tai žmogumi „susižavėjęs“ Dievas, taip švelniai jį mylintis, kad negali nuo jo atsiskirti. Mes, žmonės, esame įgudę sutraukyti ryšius ir tiltus. O Jis ne. Jei mūsų širdis atšąla, tai Jo visada išlieka karšta. Mūsų Dievas visada mus lydi, net jei užmirštame jį. Prie tos ribos, kuri skiria tikėjimą nuo netikėjimo, lemiamas yra atradimas, jog esame mylimi ir lydimi savo Tėvo, niekada Jo nepaliekami vieni.
Mūsų egzistencija, pasak popiežiaus, yra piligrimystė, yra kelias. Ir tie, kuriuos skatina eiti vien žmogiška viltis, jaučia horizonto pagundą, kuri vilioja atrasti dar nežinomus pasaulius. Mūsų siela yra keliaujanti siela. Biblijoje daug piligrimų ir keliautojų istorijų. Abraomo pašaukimas pasideda nurodymu išeiti iš savo žemės. Ir patriarchas paliko tą žemės lopinėlį, kurį gerai pažinojo ir kuris buvo vienas iš jo laiko civilizacijos židinių. Viskas, rodos, kalbėjo prieš kelionės prasmingumą. Ir vis tik netapsime brandžiais vyrais ir moterimis, jei nepajusime horizonto traukos, ribos tarp dangaus ir žemės, kuri prašo būti pasiekta keliautojų tautos.
Savo kelionėje pasaulyje žmogus niekada nėra vienas. Ypač krikščionis niekada nesijaučia apleistas, nes Jėzus mums pažadėjo, kad nelauks vien mūsų ilgos kelionės pabaigoje, tačiau lydės kiekvieną mūsų dieną.
Kiek truks Dievo rūpestis žmogumi? Kiek Kristus eis su mumis? Evangelijos atsakymas nepalieka abejonių – iki pasaulio pabaigos. Praeis dangūs, praeis žemė, išnyks žmogiškos viltys, bet Dievo Žodis yra daugiau už visą tai ir nepraeis. Neateis diena, kai nustosime būti rūpesčiu Dievo širdyje, pabrėžė popiežius, pabrėždamas tai dukart. Kodėl? Nes mus myli. Dievas pasirūpins mūsų poreikiais, neapleis tamsos ir išbandymo metu. Šis tikrumas turi persmelkti mūsų sielą, kad niekad neišnyktų. Kai kas tai vadina „Apvaizda“.
Neatsitiktinai, - tęsė Šventasis Tėvas, - tarp krikščioniškų vilties simbolių yra vienas, kuris man labai patinka: inkaras. Jis išreiškia, kad mūsų viltis nėra neapčiuopiama, tai nėra besikeičiantis jausmas to, kuris nori pagerinti šio pasaulio dalykus paviršutiniškai, remdamasis vien savo valios jėga.
Krikščioniškos vilties šaknis, priešingai, yra tikrumas dėl viso to, ką Dievas pažadėjo ir padarė Jėzuje Kristuje. Jei Jis mums garantavo, kad niekad nepaliks, jei kiekvieno pašaukimo pradžioje yra „sek mane“, užtikrinantis, kad Jis visada eina priešais mus, tai ko bijoti? Su tokiu pažadu krikščionys gali eiti bet kur. Taip pat keliaujant per sužeistas pasaulio dalis, kur daug kas vyksta blogai, esame tie, kurie ir ten viliasi. Dar daugiau: būtent ten, kur daugiausia tamsos, reikia šviesos.
Atsiminkime inkarą. Mūsų tikėjimas yra inkaras danguje. Mūsų gyvenimas yra pritvirtintas inkaru prie dangaus. Ką turime daryti? Įsitverti į grandinę, ji visada ten. Einame pirmyn, nes esame tikri, jog mūsų gyvenimas inkaru pritvirtintas prie dangaus, ten, kur atvyksime.
Žinoma, jei pasitikėsime vien savo jėgomis, pagrįstai jausimės nuvilti ir įveikti, nes pasaulis dažnai priešiškas meilės dėsniams. Daug kartų pirmenybę teikiama egoizmo dėsniams. Tačiau jei yra tikrumas, kad Dievas mūsų neapleidžia, perspektyva pasikeičia. Šventoji Dievo tauta yra žmonės ant kojų ir eina, eina viltyje, žinodami, kad seka Dievo meilei iš paskos, kalbėjo Pranciškus, užbaigdamas katechezę.
*
Vėliau popiežiaus katechezės santraukos buvo perteiktos pagrindinėmis pasaulio kalbomis, Šventajam Tėvui priduriant pasveikinimus didesnėms piligrimų grupėms. Viena iš tokių buvo lenkų piligrimai, kuriuos popiežius pasveikino su šv. Adalberto Vaitiekaus, Lenkijos globėjo, minėjimu praėjusį sekmadienį ir taip pat su šešių amžių jubiliejumi nuo Gniezno arkivyskupijos sosto, kuris turi garbės pirmumą Lenkijoje, įsteigimu.
Patikiu šio didaus vyskupo ir kankinio, kuris nešė evangelišką žinią ir krikščioniško gyvenimo liudijimą jūsų žemėse, apsaugai Bažnyčios Lenkijoje ganytojus ir tikinčiuosius. Saugokite ateities kartoms savo dvasinę ir kultūrinę tradiciją, išaugusią iš jo kraujo, Dievas jus telaimina, - lenkų piligrimams sakė Pranciškus.
*
Šia proga galima prisiminti, kad kilmingoje čekų šeimoje gimusio šv. Adalberto gyvenimo istorija visam laikui susijusi su baltų genčių istorija. Dėl įvairių priežasčių negalėdamas eiti Prahos arkivyskupo pareigų, jis leidosi į misijas į rytus. Kirtęs lenkų teritoriją jis pasiekė prūsus, nuo kurių rankos ir žuvo, 997 metų balandžio 23-iąją. Jo palaikai buvo išpirkti, atgabenti ir palaidoti Gniezne, kuris tapo jo kulto centru. Beje, prieš išvykdamas į misijas Adalbertas Romoje susipažino su Brunonu, padarydamas jam didelį įspūdį. Brunonas tapo vienu iš pirmųjų Adalberto biografų, o vėliau pats pasekė jo pėdomis, iškeliaudamas į misijas, mirdamas kankinio mirtimi ir pelnydamas šventojo titulą. Būtent jo kankinystės, įvykusios 1009 metais, aprašyme pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.
*
Kaip tik šiomis dienomis Lietuvos pranciškonai pakvietė į didelę šventę Kaune: gegužės 21 dieną Šv. Jurgio bažnyčioje, vyks didelė iškilmė, kurioje dalyvaus Gniezno arkivyskupo ypatingasis pasiuntinys ir kurios metu pranciškonų bažnyčiai bus perduota šv. Adalberto Vaitiekaus relikvija.
*
Beje, į lietuvių koplyčios šv. Petro bazilikoje Vatikane altorių taip pat įdėta šv. Adalberto Vaitiekaus relikvija, kartu su kunigaikščio Kazimiero, Bažnyčios vienybės kankinio vysk. Juozapato Kuncevičiaus ir jėzuito kankinio t. Andriejaus Bobolos relikvijomis. (Vatikano radijas)
Nuotrauka: Popiežiaus audiencijos dalyviai
