„Atmink ir švęsk šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas; nedirbsi jokio darbo nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenantis tavo gyvenvietėse. Juk per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose, bet septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats septintąją dieną palaimino ir pašventino“ (Iš 20,8–11).
Biblija pasakoja, kad pasaulis buvo sukurtas per šešias dienas. Pasaulio sukūrimo teksto pabaigoje sakoma: „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera (...), kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, jis ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs“ (Pr. 1,31). Senajame Testamente Dievas buvo nustatęs, kad septintoji diena turi būti šventa, ypatinga, išsiskirianti iš kitų dienų. Žmogus, kuris yra pašauktas per savo darbą bendradarbiauti su Kūrėju kuriant ir palaikant pasaulio grožį bei tvarką, turi taip pat atsitraukti nuo savo darbų ir septintą dieną pašvęsti Dievo garbinimui ir poilsiui.
Iki Kristaus atėjimo poilsio ir Jahvės garbinimo diena buvo šabas, tai yra šeštadienis. Tai diena, pašvęsta Viešpačiui. Jos metu hebrajiškasis pasaulis visiškai atsiriboja nuo darbo ir laiką skiria vien tik Dievo garbinimui, šventųjų raštų skaitymui bei maldai. Žinoma, tai ir poilsio diena. Naujajame Testamente „Dies domini“, tai yra „Viešpaties diena“, tampa sekmadienis, nes tai yra Kristaus prisikėlimo diena. Šeštadienis reprezentavo Kūrinijos atbaigimą, o sekmadienio šventimas – naujos kūrinijos pradžią, kuri savo ištakas įgauna Kristaus prisikėlime ir kvietime naujam gyvenimui, sako Katalikų bažnyčios katekizmas. Krikščioniškojo sekmadienio šventimas iki pat IV a. nebuvo glaudžiai susietas su poilsio diena, nes iki tol „saulės diena“, tai yra mūsų sekmadienis, buvo paprasta darbo diena. Tik imperatorius Konstantinas minėtą „saulės dieną“ savo potvarkiu padaro nedarbo diena ir leidžia krikščioniškajam pasauliui ne tik tą dieną garbinti Dievą, bet ir skirti laiko poilsiui. Nuo to meto „Viešpaties diena“ įgauna šiandienio krikščioniškojo sekmadienio kontūrus.
Sekmadienis ir dalyvavimas eucharistijoje
Krikščionys, būdami hebrajiškosios tradicijos paveldėtojai, perėmė iš žydų laisvos dienos šventimo tradiciją, tačiau ši diena išeina iš šabo šventimo ir pereina į pirmosios savaitės dienos šventimą, tai yra dieną, kada prisikėlė Kristus, todėl sekmadienis yra kiekvieną savaitę pasikartojančios Velykos, į kurias tikintieji renkasi pagarbinti Išganytojo, Jam padėkoti ir išgyventi bendrystės jausmą su kitais Kristų tikinčiais ir išpažįstančiais žmonėmis. Dėl to sekmadienio eucharistijos šventimas arba kitaip – dalyvavimas sekmadienio šv. Mišiose tampa ypatingu krikščioniškojo gyvenimo paliudijimo momentu. „Sekmadienį švenčiama Viešpaties diena ir Jo eucharistija yra Bažnyčios gyvenimo centras“, sako Katalikų bažnyčios katekizmas. Nuo pareigos švęsti sekmadienio eucharistiją tikintysis gali būti atleistas tik dėl ypatingų šeimyninių aplinkybių ar svarbių visuomeninių įsipareigojimų, tačiau tikintis žmogus visuomet ieškos būdų, kaip pašventinti sekmadienio šventimą per šv. Mišių auką. Bažnyčia savo ruoštu pabrėžia, kad be svarbios priežasties praleistos sekmadienio šv. Mišios yra sunki nuodėmė, nes visi turime dalyvauti Kūrėjo pagarbinime ir kūrinijos atokvėpyje ir taip šį laiką padaryti kitokį, išskirti sekmadienį iš kitų savaitės dienų. Be to, ne tik patys tikintieji privalo rasti laiko sekmadienio šv. Mišioms, bet turėtų skatinti šito nepamiršti ir kitus. Juk Laiške Žydams sakoma: „Neapsileiskime lankyti savųjų susirinkimų, kaip kai kurie yra pratę, bet skatinkime vieni kitus“ (Žyd 10,25). Pažymėtina, kad dalyvavimas šv. Mišiose neturėtų būti suprantamas vien tik kaip įsakas, kurio privaloma laikytis, tačiau turėtų būti juntamas poreikis, giliai įsišaknijęs krikščionio širdyje. Kiekvienam tikinčiajam svarbu suvokti, kad jis negali gyventi nei tikėjimu, nei dalyvauti tikinčiųjų bendruomenės gyvenime, reguliariai nesimaitindamas Dievo žodžiu ir eucharistine duona sekmadieninėse šv. Mišiose. Juk malonė, plaukianti iš šio tikinčiųjų susibūrimo Viešpaties vardu, tampa šaltiniu, atnaujinančiu žmones, gyvenimą ir istoriją.
Poilsio ir džiaugsmo diena
Darbas ir poilsis, keisdami vienas kitą, sudaro atitinkamą žmogaus gyvenimo rimtą. Kaip Dievas „ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs“ (Pr 2, 2), taip ir žmogaus gyvenimo ritmą nustato darbas ir poilsis. Viešpaties dienos įsteigimas padeda visiems pailsėti ir turėti pakankamai laisvalaikio savo šeimos, kultūriniam, visuomeniniam ir religiniam gyvenimui.
Sekmadienis visada tarnauja visuomenės gerovei, nes jis tampa tarsi tam tikra pasipriešinimo forma besaikio darbo kultūrai, kur norima paskandinti žmogų vis nesibaigiančių darbų ir užduočių jūroje. Krikščionis ne tik pats nedirba sekmadienį ir laiko skiria savo ir savo artimųjų poilsiui, tačiau su deramu mandagumu apie tai turėtų kalbėti ir kitiems, kuriems atrodo, kad poilsio laikas taip pat gali būti skirtas neatliktų darbų užbaigimui. Be to, sekmadienio poilsio dienos įsakymas atveria visų žmonių lygias galimybes prieš Dievą. Čia jokių privilegijų nebelieka, nes švęsti sekmadienį kviečiami be jokios išimties visi žmonės.
Sekmadienis visuomet turi ir džiaugsmo charakterį, ir kartu tai pati pirmoji krikščioniškoji šventė. Vėliau jos pagrindu vystosi ir kitos krikščioniškojo gyvenimo šventės, kviečiančios žmogų džiaugtis ir tame džiaugsme pajausti šventės skonį. Be to, krikščioniškas džiaugsmas turi ženklinti visą krikščionio gyvenimą, ne tik vieną savaitės dieną – tai yra sekmadienį. Viešpaties diena ir jos šventinė nuotaika tampa labai gera priemone ugdyti mūsų džiaugsmui, kuris neturėtų būti painiojamas su paviršutiniško pasitenkinimo bei trumpalaikių malonumų sukeltais jausmais, po kurių neretai seka kartėlis ir nusivylimas. Sekmadienio šventimas taip pat įpareigoja krikščionį ne tik džiaugtis, bet ir ragina būti džiaugsmo liudytoju nuovargio, nevilties ar beprasmybės išvargintam pasauliui.
Laikas artimui
Šv. Augustinas sako: „Meilė tiesai rūpinasi ieškoti švento poilsio; meilės rūpestis verčia imtis teisingų darbų.“ Tad sekmadienio šventimas tampa ir priešprieša savanaudiškiems tikslams, turto kaupimui ir vien tik savo kūno reikmių tenkinimui. Tai diena, kada mums dovanojama nedidelė atokvėpio akimirka tam, kad pakeltume savo kasdienybės išvargintą žvilgsnį į dangų, savo mintis į Kūrėją, laiko skirtume sau, savo artimui ir savo krikščioniškam pašaukimui. Dievui skirtas laikas nėra prarastas laikas. Priešingai – jis mus įkvepia būti geresniu žmogumi. Štai kodėl sekmadienio šventimas nėra vien tik Dievo pagarbinimui skirtas metas, tačiau tai yra poilsio bei labai svarbu tai pabrėžti – solidarumo diena. Mat pagal seną krikščionišką pamaldumo tradiciją sekmadienis skirtas geriems darbams ir ligonių, neįgaliųjų, imigrantų ar senelių lankymui ir aptarnavimui, kurie kaip tik sekmadienį dar skausmingiau jaučia ir išgyvena savo vienatvę, vargus ir kančias. Tokiu būdu meilę artimui ir Dievui, kurią išgyvename sekmadienių šv. Mišių šventime paliudijime ir savo kasdienybėje.
Įsidėmėtina, kad nėra sekmadieninio džiaugsmo be meilės! Tad Viešpaties diena visada yra palankus metas visa savo širdimi pasinerti į solidarumą kultūrą, kurią kurti ir puoselėti reikia ne vien tik atsitiktinėmis sekmadienio iniciatyvomis, tačiau reiktų pagrįsti visu savo kasdieniu krikščionišku gyvenimu.
Be to, sekmadienis visada tampa ir savotiška šeimos diena, kada atotrūkis nuo kasdienių darbų vėl leidžia šeimai susirinkti kartu ir susitikimų bei ramesnių pokalbių metu vėl galime išvysti savo artimųjų, su kuriais gyvename, tikrąjį veidą.
Sekmadienis – kaip nauja savaitės pradžia
Sekmadienio krikščioniškasis šventimo bruožas vis dažniau susiduria su pasaulietiškojo sekmadienio šventimo būdu. Čia iškyla pavojus sekmadienio šventimą supaprastinti iki paprasčiausios dienos, kada ilsimasi po savaitės darbų, iki mažyčių atostogų ar dienos, kada nors trumpam galima išsivaduoti iš pilkos kasdienybė ir slegiančios rutinos. Taip stengiamasi krikščioniškąją sekmadienio reikšmę pakeisti į privačios erdvės ir laiko užuovėją, kurioje priimtini savi ritualai: sporto varžybos, išvykos į gamtą, pasilinksminimai. Lingvistine prasme kalbant mėginama iš „Viešpaties dienos“ pereiti į paprasčiausią savaitgalį (ang. k. week-end), iš pirmosios savaitės dienos (plg. Jn. 20,1; Apd.20,7), apie kurią kalbama Naujajame Testamente, į savaitės pabaigą. Nė viena šitoji naujovė pati savyje nėra bloga ar neleistina, tačiau taip pat negalima nuneigti, kad iš to gali kilti pavojus prarasti gyvenime ir mūsų laiko suvokime religinį elementą. Tokiu keliu einant galima „Viešpaties dieną“ paversti – vien tik „žmogaus diena“. Niekas neneigia, kad teisėta yra per savaitę nors vieną dieną ieškoti žmogiško, sveiko atsipalaidavimo momento po sunkios ir įtemptos darbo savaitės, tačiau sekmadienį krikščioniui reikėtų laikyti ne atvykimo tašku, kuriame galima pagaliau pailsėti, bet priešingai – tašku, iš kurio prasideda nauja kelionė link naujų patirčių, dvasinės atgaivos momentu, susitikimų ir dialogo su kitais ir Dievu laiku, stimulu pasitikti naują savaitę džiugiai ir entuziastingai, kylančio iš krikščioniško sekmadienio šventimo. Sekmadienis yra Dievo garbinimo, džiaugsmo ir poilsio diena kaip tik todėl, kad tai yra „Viešpaties diena“, prisikėlusio istorijos Viešpaties diena, tampanti visų kitų savaitės dienų siela.
Kun. bažn. t. lic. Klemensas JARAMINAS
Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapija
