Šv. Mišias aukojo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, pirmasis atkurtos bažnyčios kunigas, Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Arūnas Poniškaitis, tėvas Antanas Saulaitis SJ, tėvas Stasys Kazėnas SJ, tėvas Artūras Sederevičius SJ, dabartinis bažnyčios rektorius kunigas tėvas Vidmantas Šimkūnas SJ.
Žinote, kiek per metus Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje sutuokiama porų? Maždaug aštuoniasdešimt. O štai XVIII a. joje santuokų būdavo dešimt kartų daugiau. Ir tuokdavosi dažniausiai 25–40 metų vyrai su merginomis iki 25 metų amžiaus.
Tai – tik mažytis krislas iš Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčios istorijos, aprėpiančios bene 625 metus. Tos, kuri aktuali miestiečiams. Ir tos, kuri neišvengiamai siejama su Vilniaus universiteto istorija. O kartu – ir pačios naujausios. Spalio 8–9 d. buvo paminėta šios bažnyčios atšventinimo 25 metų sukaktis.
Tai – bažnyčia, kurioje stipri tikinčiųjų bendruomenė. Kurioje puoselėjamas tėvų jėzuitų dovanotas ignaciškasis dvasingumas. Ir kuri, pasak VU Medicinos fakulteto prodekano dr. Alekso Pikturnos, yra ypatinga istorinė vieta. „Prieš ketvirtį amžiaus čia rinkosi ir universiteto žmonės, jautė nerimą, viltį ir tos įsimintinos dienos, kai buvo atšventinama bažnyčia, istorinę reikšmę. Šv. Jonų bažnyčia ir šiandien yra ta vieta, kur vyksta patys svarbiausi VU renginiai ir kur absolventams įteikiami diplomai, jau daugiau kaip dvidešimt metų šioje bažnyčioje rengiami VU ir Vilniaus akademinės bendruomenės pamėgti Advento vakarai“, – sakė dr. A. Pikturna.
Žvilgsnis į 1991-uosius
„Prieš tuos 25 metus buvau pirmakursis, kai 1991-aisiais besikurianti iš naujo bendruomenė paveldėjo įmelstus, išniekintus tikėjimo namus. Į šią bažnyčią tuo metu turėjo sugrįžti ir tie žmonės, kurie joje meldėsi iki 1948-ųjų – iki tol, kai ji buvo atimta iš tikinčiųjų ir išniekinta. Tie senieji maldininkai ir sujungė naująją bendruomenę su senąja – naująją istoriją su šešis amžius trukusia bažnyčios istorija“, – sakė istorikas doc. Liudas Jovaiša.
Docento teigimu, Šv. Jonų bažnyčios istorija yra dalijama į penkis svarbiausius laikotarpius. Pirmasis jų skendi ūkanose – nežinoma, kada tiksliai buvo įsteigta jos parapija. Numanoma, kad tai įvyko Lietuvos krikšto laikais. Ir kad bažnyčia buvo skirta viso miesto gyventojams.
Paskutinis istorijos etapas – tai metai nuo 1991-ųjų, kai bažnyčia gavo naują statusą – kai ji buvo atšventinta ir grąžinta tikintiesiems. Jos barokinis pastatas liko VU pastatų komplekso dalimi.
Bažnyčioje – jėzuitų tarnystė
1991-ųjų spalio mėnesį atšventinus Šv. Jonų bažnyčią, į ją sugrįžo ir Jėzaus draugijos (jėzuitų vienuolijos) kunigai, paprastai vadinami tėvais jėzuitais. Kadangi atšventinta bažnyčia netapo parapine, tai jos vadovas turi ne klebono, o pagal jėzuitų tradiciją prefekto titulą. Pirmasis jos prefektas buvo Jonas Boruta SJ, dabar Telšių vyskupas. Netrukus iš jo pareigas perėmė tėvas Eitvydas Merkys SJ, vėliau Antanas Saulaitis SJ, paskui Leo Leise SJ, Algis Baniulis SJ, Stasys Kazėnas SJ. Nuo 2014-ųjų iki šiol bažnyčios prefektas ir VU kapelionas – Vidmantas Šimkūnas SJ. Bemaž nuo bažnyčios atšventinimo sielovados darbuose kunigams talkina vienuolės seserys eucharistietės ir ilgametis zakristijonas Saulius Slankauskas.
Nuniokota karinių sunkvežimių, vežančių spaudai skirto popieriaus rulonus – tuos, ant kurių buvo spausdinama „Tiesa“, ši bažnyčia sovietmečiu pora dešimtmečių buvo paversta sandėliu. Septintajame dešimtmetyje ji buvo atiduota VU. Rengiantis švęsti universiteto jubiliejų bažnyčia restauruota ir paversta mokslo muziejumi.
Anot dabartinio prefekto V. Šimkūno SJ, sovietmetis iki šiol bažnyčioje yra palikęs savo pėdsaką. Kokį? „Tai – altorius: universiteto rektorato apskrito stalo segmentas. Praėjo ketvirtis amžiaus, o mes vis dar neturime jo kitokio.“
Bendruomenė ir tradicijos
Pasak vienuolės sesers Gerardos Šuliauskaitės, būtent tėvas J. Boruta anuomet į atšventinti rengiamą bažnyčią atnešė tai, ką galėjo ir ko reikėjo, kad būtų galima aukoti šv. Mišias. Viena jo dovanų – iki šiol išlikęs violetinis arnotas. Tėvas J. Boruta iš Katedros parnešė ir medinę Loreto Švč. Mergelės Marijos statulėlę, kuri į ją buvo išnešta uždarius Šv. Jonų bažnyčią. Ji dabar stovi už centrinio altoriaus. Anksčiau prie jos melstis mėgo studentai, uždarius bažnyčią ši tradicija nutrūko. Tačiau pastaraisiais metais bendruomenės iniciatyva po sekmadienio Mišių žmonės renkasi prie jos maldai, o už patirtas malones ją puošia padėkos ženklais votais.
Tėvas Antanas Saulaitis SJ prisimena, kaip jo paties akyse buvo kuriamos Šv. Jonų bendruomenės tradicijos, kurių dauguma išliko gyvos iki šiol. „Mano pažintis su bažnyčia prasidėjo kunigo Eitvydo Merkio laikais. Tai jo nuopelnas, kad turime daugybę jo sukurtų ir iki šiol išsaugotų tradicijų. Pavyzdžiui, jis sumanė Didįjį Penktadienį padėti ant žemės kryžių, kad žmonės jį pagarbintų taip, kaip jiems priimtina. Nuo jo laikų Didįjį Šeštadienį maldininkai vieni kitus laimina, šlaksto šventintu vandeniu“, – pasakoja A. Saulaitis. Jis prisimena, kad E. Merkys SJ, kilus įtampai tarp bažnyčios ir universiteto, staiga atsisakė prefekto pareigų. Kartu su juo Šv. Jonų bažnyčią paliko ir dalis tikinčiųjų. Tačiau tradicijos nemirė, vienus tikinčiuosius pakeitė kiti. Žmones joje vienija ne šalti akmenys, bet jausmas ir suvokimas, kad esame vieni kitiems reikalingi. Gražia, visus sujungiančia tradicija tapo ir tėvo A. Saulaičio pradėti, vėliau VU, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ir Vilniaus akademinės bendruomenės pamėgti Advento vakarai.
Bažnyčia svetinga jaunoms šeimoms. Tai – vieta, kur jauni tėvai gali ramiai melstis ir nebijoti, kad kas nors juos ims barti už tai, jog nesuvaldo per Mišias dūkstančių ar klegančių vaikų. Be daugelio kitų grupelių, Mišių metu vaikus globoja vaikų tarnyba. Ši bažnyčia dabar nėra parapinė, jos bendruomenę sudaro įvairiose Vilniaus vietose gyvenantys žmonės, taigi ji yra atvira visiems. Dėl gražaus pastato ir galimybės, pavyzdžiui, santuoką švęsti įvairiomis kalbomis ją mielai renkasi besituokiantieji su kitakalbiu/-e. Pirmiausia esame pasirengę patarnauti universiteto bendruomenės nariams, alumnams. Įvairūs keliai atveda žmones į šią bažnyčią. Kartais esami ar buvę studentai drąsiau kreipiasi dėl santuokos, nes šioje bažnyčioje yra gavę universiteto baigimo diplomą.
Kad ir kokia būtų pirmoji pažintis, ji gali išaugti į ilgalaikę draugystę. Taip ir su šia bažnyčia. Ne vienas, užsukęs bemaž atsitiktinai, atranda ir dvasinio augimo bendruomenę.
Vilniaus universiteto kapelionas, Šv. Jonų bažnyčios rektorius, jėzuitų provincijos ekonomas kun. Vidmantas Šimkūnas lapkričio 7 d. paskirtas naujuoju Jėzaus draugijos (jėzuitų) generaliniu vyresniuoju Lietuvos ir Latvijos provincijolu.
VU laikraštis „Universitas Vilnensis“
Audrė Srėbalienė, Vidmantas ŠIMKŪNAS SJ
E. Kurausko nuotrauka
