Liepos 16-ąją Mažeikiuose nugriaudės didžiulė aviacijos šventė, kurioje bus galima pamatyti dangų raižančius lėktuvus ir sraigtasparnius, besileidžiančius parašiutininkus, akrobatinius skridimus ir daugybę kitų pasirodymų. Ši šventė Mažeikiuose rengiama ne šiaip sau: mūsų kraštas garsėja stipriais žmonėmis, asmenybėmis, tarp jų ir garsiais aviatoriais. Viekšniuose paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleido ir čia palaidotas Lietuvos aviacijos pradininkas Aleksandras Griškevičius. Jo memorialiniame muziejuje skirta vietos Stepono Dariaus ir Stasio Girėno legendiniam skrydžiui. Mažeikiuose įamžintas ir Lietuvos civilinės aviacijos lakūno, Šaulių sąjungos aviacijos įkūrėjo Julijono Kumpikevičiaus atminimas. Prieš ketvertą metų jo vardu pavadintas Mažeikių aerodromas, jame surengta šventė. Artėjant šių metų renginiui, mintimis sugrįžkime į praeitį ir prisiminkime aviacijos kelią, kurį nutiesė Mažeikių krašto aviatoriai.
Pirmieji bandymai skristi
Pasak viekšniškio, aviatoriaus Klemo Intos, žinoma senovės Graikijos legenda apie žmogaus bandymą skristi iš plunksnų ir vaško pasidarytais sparnais, kuris baigėsi nesėkmingai.
Renesanso laikais oreivyste pradėjo domėtis ir mokslininkai, stebėdami paukščių skrydžius. Vienas pirmųjų buvo italas Leonardas da Vinčis (1452–1519 m.) garsus tapytojas, architektas, poetas, skulptorius, muzikantas, išradėjas, filosofas. Jis pirmą kartą moksliškai pagrindęs paukščio skrydimą, tyrė jėgas, veikiančias paukščiui skrendant ir leidžiantis ir priėjo prie išvados, kad žmogus, mėgindamas pamėgdžioti paukštį, niekada neskris, nes tam darbui neužteks jo jėgų. L. da Vinčis teoriškai pagrindė parašiuto, sklandytuvo ir propelerio idėją. Matyt, šio mokslininko atradimai dėl jų genialumo praktikoje pritaikyti tik vėjo malūnuose ir laivų burėms, o valdomo orlaivio konstravimui tik po 350 metų. Žymus mokslininkas, įrodęs žmogaus jėgos silpnumą prieš paukštį, ateities kartoms suteikė viltį, teigdamas, kad žmogus skris ne savo jėga, o savo proto jėga.
Žmogaus siekiui skristi įtakos turėjo 1765 metais anglų fiziko ir chemiko H. Kavendišo iš vandens gautos „degamosios dujos“ – vandenilis, kurios net 14,5 lengvesnės už orą. Tuo išradimu pirmieji pasinaudojo prancūzai broliai Mongolfjė, pripildę „pūsles“ šių dujų. Nors „pūslės“ galėjo skristi tik pavėjui, bet tai kuriam laikui nukreipė išradėjų mintis nuo valdomų orlaivių konstravimo. Iki pat XIX a. pabaigos niekam pasaulyje nepavyko sukurti prieš vėją skrendančio ir žmogaus valdomo orlaivio.
Sparnuotos idėjos Lietuvoje
K. Intos teigimu, ieškant pirmųjų sparnuotų idėjų Lietuvoje, reikia nusikelti į 1650 metus, kai Amsterdame buvo išleistas Kazimiero Simonavičiaus veikalas lotynų kalba „Didysis artilerijos menas“, kuris greitai išgarsėjo visoje Europoje. Tai pirmoji pasaulyje knyga, kurioje pateikta daugiapakopės raketos ir raketinės artilerijos sukūrimo teorija bei brėžiniai.
Pasak aviatoriaus, istorija rodo, kad raketų ir kosmoso pradininkai apie skrydžius pradėjo mąstyti anksčiau nei tikrojo orlaivio kūrėjai.
Lietuvos aviacijos pradininkas
Aviacijos pradininku Lietuvoje laikomas Aleksandras Griškevičius, kuris paskutinius savo gyvenimo metus praleido Viekšniuose, čia, senosiose kapinėse, ir palaidotas. Gimė A. Griškevičius 1809 m. sausio 6 d. Kėdainių rajone, Krakių apylinkėje. Mokėsi Kėdainių mokykloje, tačiau susekus čia veikusią slaptą moksleivių organizaciją, puoselėjusią nepriklausomybės idėjas, ši mokykla uždaryta, o mokiniai paleisti namo be teisės tęsti mokslų ir tarnauti valdiškoje tarnyboje.
A. Griškevičius buvo savamokslis, tačiau dar jaunystėje gerai pramokęs vokiečių, prancūzų ir lenkų kalbas studijavo garsių filosofų veikalus ir pats daug rašė. „Daugiausia laiko skyrė oreivystei, skrydžių valdymo problemoms, – pasakojo K. Inta. – Jis stebėjo paukščių skridimą, tyrė, kaip skrydį veikia sparnų plotis, jų forma. Pats rengė įvairių skraidymo aparatų projektus ir siuntė juos Rusijos mokslų akademijai. Nesulaukdamas nei turtingų rėmėjų, nei akademikų paramos, parašė knygelę lenkų kalba „Žemaičio garlėkis“, kurioje pateikė savo orlaivio projektą. Remdamasis savo sukurta teorija, apskaičiavimais ir kitų to meto konstruktorių pavyzdžiais, A. Griškevičius sukūrė savo skraidantį aparatą – garlėkį.“
Saugo atminimą
Gyvenimas neglostė didžiojo garlėkio kūrėjo: teko išlaikyti gausią šeimą, keitėsi tarnybos, netgi buvo teisiamas, kol galų gale apie 1860-uosius apsigyveno Viekšniuose, jo žmonos paveldėtame name. Teismų ir bažnyčios persekiojamas A. Griškevičius, pasak K. Intos, tikėjo, kad daugiataučiame įvairių tikėjimų miestelyje atsiras vietos ir dar vienam keistuoliui laisvamaniui. Jis vylėsi, kad trys Viekšnių herbo žvaigždės mėlynėje jį priartins prie dangaus, o viekšniškiai netvirtins, kad skraidyti gali tik angelai, ir nepasmerks jo noro būti pirmuoju skraidančiu žmogumi, tačiau ir čia nebuvo taip ramu, kaip tikėjosi aviacijos pradininkas.
A. Griškevičius mirė 1863 m. vasarį. Ilgą laiką jo kapas buvo nežinomas, pamirštas, tik 1980 m. atsitiktinai atrastas. Pastatytas paminklas, o name, kuriame aviatorius gyveno, įkurtas memorialinis muziejus.
