Liepos 30 d. Telšių miesto amfiteatre 20 val. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmečiui paminėti organizuojamas projekto „Žemaitijos partizanų keliais“ bei filmuotos meninės inscenizacijos-edukacinės dokumentikos „Dievo krėslas“ pristatymas.
Pokario Lietuva – skaudus mūsų šalies istorijos tarpsnis: partizaninės kovos, gyvenimo dramos ir sulaužyti žmonių likimai, tačiau tai ne vien didvyriška kova, ne vien bunkeriai, pasalos ir išdavystės, miestelių aikštėse suguldyti žuvusiųjų partizanų kūnai. Tai herojiškas lietuvių tautos karas, kuriame buvo įrodyta, kad maža tauta gali būti labai stipri ir nepalaužiama iki pat šaknų.
Apie šalies partizanus žinoma daug: parašytos knygos, sukurti dokumentiniai filmai, pasakojamos istorijos, tačiau apie Žemaitijos (konkrečiai apie Telšių raj.) partizanus paruoštos, susistemintos ir visuomenei lengvai prieinamos medžiagos dar nebuvo. Partizanų gyvų nebelikę, tik tragedijos persmelktus laikus detalėmis prisimenantys liudininkai.
Telšių rajone II pasaulinio karo metu ir po jo vyko aktyvus Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Žarėnų kuopos partizanų judėjimas. Laisvės gynėjų gyvenimui miškuose ir kovoms atkurti pristatomas Lietuvos kultūros tarybos ir Telšių rajono savivaldybės patvirtintas projektas „Žemaitijos partizanų keliais“, kurį įgyvendina Telšių Žemaitės dramos teatro suburta iniciatyvinė grupė.
Nufilmuota ir sukurta dokumentais, archyvine filmuota medžiaga bei dar likusių gyvų liudininkų pasakojimais paremta valandos trukmės meninė inscenizacija-edukacinė dokumentika.
Sukaupta ir susisteminta nemaža dalis dokumentų, fotonuotraukų, pernai vasarą ir visą rudenį vyko filmavimai. Prisiminimais dalijosi paskutinis dar gyvas, beveik 89-erių metų laisvės kovų liudininkas ryšininkas Adomas Gedvilas-Adzis: jo prisiminimai kausto, išgyventi verčia pasakojamos istorijos apie skaudžias netektis ir šypseną kelia džiugūs atsiminimų momentai.
Besidomintys partizaninėmis kovomis turės retą galimybę iš paties laisvės kovų dalyvio išgirsti autentiškus faktus apie lietuvių tautos karą tuo metu, kai daugeliui kitų Europos šalių jis jau buvo baigtas. Adomas noriai pasakoja apie grėsmingą kovą, kurioje buvo įrodyta, kad maža tauta gali būti labai stipri ir nepalaužiama, apie pasipriešinimą okupacijai.
Veiksmas persikelia į pokario metus, kai Dievo Krėslo, Ariškės, Saušilės ir gretimuose miškuose veikė Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės Žarėnų kuopos partizanai, atpasakojami skaudūs 1949 m. gegužės 21-osios įvykiai, kai tragiškai žuvo 7 partizanai ir 4 paimti į nelaisvę. Filmuotoje edukacinėje dokumentikoje bus minimos brolio ir sesers Petro bei ir Teodoros Bartkų pavardės, Irena Belazaraitė-Žibuoklė, Raimondas Bijeika-Kriukis, Juozas Greivys-Bielskis, Aloyzas Mažutis-Šarūnas, Antanas Parimskis, Zofija Baginskaitė, Stasys Mockus-Kiaunė, Steponas Rekašius-Drulia, Eugenija Jazdauskaitė, Zigmas Skripka-Kulkosvaidininkas, Edmundas Rekašius-Lakūnas ir Stasys Rekašius-Darius. Laisvės gynėjams tebuvo 18-25 metai.
Meninėse scenose atkartojami po mūšio likusio gyvo, dabar jau Šviesios atminties, partizano Stasio Mockaus prisiminimai, kai auštantį saulėtą šeštadienio rytą žaliuojantį gražų Dievo Krėslo mišką užplūdo „raudonųjų“ gauja, kai nutilo giesmės paukštelių, kai sprogimai granatų ir kulkovaidžių kalenimas sudrumstė ramybę saulėtos dienos. Prisimenama, kaip nuožmiai kovėsi Žemaitijos partizanų būrelis už tėvų žemę ir laisvę Lietuvos nuo ankstaus ryto iki vakaro sutemos, kaip žūstantys tarė paskutinius savo žodžius: „Sudie, Tėvyne, tėti, mama, broli, sese. Mama, nelauk, negrįšiu, atidaviau Tėvynei, ką privalėjau – gyvybę. Mes žūstame, o Jūs gyvenkite, mes kovojame už laisvę ir laimę, mūsų širdis dar kalba, o lūpos jau stingsta“.
Partizanų žūties vietoms įamžinti Dievo Krėslo ir aplinkiniuose miškuose rezidavusiems Šatrijos rinktinės Žarėnų kuopos partizanams nemažą savo darbų ir laiko indėlį skyrė laisvės kovų tyrinėtojai broliai Alfredas ir Romualdas Jonušai. Jie analizavo archyvinę medžiagą, statė kryžius ir paminklus. Pažymėtina, jog vietoje, kur dabar tebestovi įrengtas naujai atkurtas „Žiemos bunkeris“, 2016 m. buvo rastas „lobis“ – archyviniai dokumentai, išlikę iš 1948/1949-ųjų metų.
Nuo tos dienos praėjo daugiau kaip septynios dešimtys metų. Daugelis atkaklių Lietuvos laisvės gynėjų, miškų brolių, nesulaukė laisvės ryto, kurį taip ryškiai regėjo ateities vizijose. Ir nors jie ilsisi Lietuvos žemėje, bet daugelio kapai nežinomi. Tad, eidamas, Lietuvos laukais, paglostyk ramunėlę, žibutę, smilgą – gal jos virš tavo šiandien laisvos šalies gynėjo kapo?..
Projekto „Žemaitijos partizanų keliais“ koordinatorė Donata Kazlauskienė
Telšių Žemaitės dramos teatro informacija ir nuotrauka
