Mažeikių rajono Viešosios bibliotekos antrajame aukšte, ekspozicinėse vitrinose, parengta jau antroji artėjančiam bibliotekos 95-mečiui skirta paroda. Šį sykį eksponuojami Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėjos Dangiros Undžienės seni leidiniai iš asmeninės kolekcijos.
Parodos autorė mielai sutiko atsakyti į „Būdo žemaičių“ klausimus.
– Kas paskatino ir lėmė tokios kolekcijos atsiradimą?
– Iš tiesų, tai nėra specialiai pirktų ar surinktų knygų kolekcija, o mano tėvų, senelių ir kitų artimų giminaičių knygos, vienaip ar kitaip išsaugotos, išlikusios ir įvairiu laikotarpiu patekusios į mano rankas, tad meilė knygai man perduota kaip palikimas ir kaip įpareigojimas perduoti tai savo vaikams ir anūkams.
– Apibūdinkite įdomesnius eksponatus.
– Parodoje – lietuviškos spaudos draudimo metų, XX a. pradžios bei nepriklausomos Lietuvos laikotarpio (1920–1940 m.) knygos. Seniausias eksponatas – 1864 m. išleista maldaknygė „Senas Aukso altorius“. Tarp 42 eksponuojamų leidinių galima pamatyti 1907 m. Tilžėje išleistą knygelę „Istorija apie gražią Mageloną dukters karaliaus iš Neapolio ir apie Petrą kareivį grapą“, 1913–1914 m. Rygoje spausdintus arabų pasakų rinkinėlius „Tūkstantis ir viena naktis“, lietuvių literatūros klasikų leidimus: Maironio „Mūsų vargai“ (1920), P. Vaičiūno „Milda, meilės deivė“ (1920), V. Mykolaičio-Putino „Raštai: drama, novelė“ (1921) ir „Valdovas“ (1930), M. Pečkauskaitės „Lietuvos bitininkas“ (1922), Vaižganto „Raštų“ IX t. (1926), Valio Daugos slapyvardžiu išleistą Balio Sruogos ir Vandos Sruogienės istorinę apysaką „Kas bus, kas nebus, bet žemaitis nepražus“ (1937), K. Borutos „Kelionė į Šiaurę“ (1939). Parodoje pristatomas Liudo Giros redaguotas 1921 m. išleistas „Lietuvos albumas“, kuriame pateikiami Lietuvos Respublikos kūrėjų, kultūros ir meno darbuotojų atvaizdai ir biografijos, ir vienas iš pirmosios „Lietuviškosios enciklopedijos“, kurią redagavo prof. Vaclovas Biržiška, tomų, išleistas „Spaudos fondo“ 1940 m.
– Ko išmokė ir kuo praturtino gyvenimą knyga?
– Tokios knygos – tai mūsų istorijos dalis, atskleidžianti Lietuvos kultūros, literatūros raidos faktus. Kadangi tai asmeninės bibliotekos knygos, jose įrašyti savininkų autografai, kiti įrašai pasakoja ir šeimos istoriją, kaip ir kieno jos buvo įsigytos, kaip, keliaudamos iš kartos į kartą, jos išliko iki šių dienų. Daugelio šimtamečių leidinių „pavargę“ viršeliai liudija nueitą tikrai ilgą ir įdomų jų kelią. Man šios knygos brangios tuo, kad tai yra vertinusių ir mylėjusių knygas artimų žmonių palikimas.
Kalbino Vytas ALEKNAVIČIUS
Autoriaus nuotr.
