Paskutinį rugsėjo sekmadienį minima kurčiųjų diena. Šią dieną siekiama atkreipti dėmesį į kurčiųjų bendruomenę bei jai kylančias problemas. Viešajame gyvenime kurtieji vis dar yra priklausomi nuo aplinkinių pagalbos – kokybiškai bendrauti su girdinčiaisiais jiems padeda gestų kalbos vertėjai, kurių Lietuvoje vos 120. Apie šios specialybės subtilybes, iššūkius kasdieniame darbe kalbėjome su Lietuvių gestų kalbos vertimo centro Šiaulių teritoriniame skyriuje, Mažeikiuose, dirbančia gestų kalbos vertėja Rūta Savickiene.
Mokytojai – tėvai
Nors vertėjos darbą R. Savickienė dirba 11 metų, tačiau gestų kalba moteriai pažįstama jau nuo vaikystės – pašnekovė užaugo kurčiųjų šeimoje: „Nuo mažų dienų buvau įtraukta į kurčiųjų gyvenimą: bendravau su tėvais, su jų draugais bei pažįstamais, kurie taip pat turėjo klausos negalią“, – Budas.lt pasakojo R. Savickienė.
Anot pašnekovės, pati to net nesuvokdama, tėvų paprašyta, versdavo buitinius pokalbius, vertėjaudavo konsultacijose pas gydytoją, darželyje, mokykloje ir įvairiose kitose gyvenimiškose situacijose.
Nors gestų kalba R. Savickienei buvo reikalinga nuo vaiksytės, tačiau ji išliko reikšminga ir tolesniame moters gyvenimo etape – sukūrus šeimą, joje gimė du vaikai – taip pat su klausos negalia: „Taigi profesiją man skyrė pats likimas“, – sakė R. Savickienė.
Pagalba reikalinga visur
Gestų kalbos vertėjus dažniausiai pastebime per televiziją, pavyzdžiui, verčiant žinias, tačiau didžiausia vertėjų darbo dalis anaiptol ne prieš kamerų objektyvus, o kasdieninėse situacijose: „Gestų kalbos vertėjo paslaugos kurčiąjam reikalingos visur, kur jam reikia padėti susikalbėti su girdinčiuoju: poliklinikoje, darželyje, mokykloje, kolegijoje, teisme, policijoje ir t.t.“, – teigė R. Savickienė.
Pasak pašnekovės, nors dažniausiai vertėjai vyksta kartu su kurčiuoju, tačiau priklausomai nuo paslaugos pobūdžio kartais pagalba suteikiama ir nuotoliniu būdu: „Atsiradus naujoms technologijoms, išmaniesiems telefonams, bendravimo subtilybės prasiplėtė, ir gestų kalba tapo atviresnė“, – Budas. lt sakė R. Savickienė.
Tiltas tarp dviejų pasaulių
Kad vertėjo drabas neretai lieka „už kadro“ įrodo ir pokalbis su pašnekove, pasiteiravus ar gali pasidalinti nuotraukomis, kuriose būtų įamžinta dirbanti, moteris atsakė: „Jei dalyvauju kokiame renginyje, tai mažai kur papuolu į kadrą“. Nors darbas ir lieka neužfiksuotas – jo reikšmė nesumažėja. Gestų kalbos vertėjai yra tarsi savotiškas tiltas tarp kurčiųjų ir girdinčiųjų pasaulių, padedantis užtikrinti sklandų ir kokybišką bendravimą.
Kartais pristinga supratimo
Pasiteiravus, ar nuvykus į įstaigas kartu su kurčiuoju, nesulaukiama neigiamų reakcijų, R. Savickienė teigė, jog žmonės į tokią situacija žiūri įvairiai: „Vieni džiaugiasi, kad kurtysis atėjo su vertėju, nes bus lengviau susikalbėti, o kiti bamba: „kam čia reikia tiek žmonių? Juk galim patys susikalbėti...“, tačiau, kai pasiūlau pabandyti, tada supranta, kad be gestų kalbos vertėjo niekas nesigauna“, – pasakojo pašnekovė ir pridūrė, jog reakcija priklauso nuo žmogaus supratingumo.
Kaip pastebi R. Savickienė, visuomenėje supratingumo kurčiųjų atžvilgiu vis dar pritrūksta. Pasitaiko atvejų, kai kurtieji pavadinami „kurčnebyliais“, „nebyliais“ – šių terminų vartoti nereikėtų, nes jie žeidžia kurčiųjų bendruomenės narius.
Dideli darbo krūviai
Gestų kalbos vertėjo profesija – itin reta, šiuo metu visoje Lietuvoje yra apie 120 šios specialybės atstovų. Anot pašnekovės, gestų kalbos vertėjų trūkumas yra jaučiamas – specialistams tenka dideli darbo krūviai, nes kurčiųjų bendruomenė yra didelė ir paslaugų reikia suteikti daug.
Pasak R. Savickienės, gestų kalbos vertėjo darbas yra sunkus, tačiau tikrai nenuobodus ir reikalaujantis nuolatinio tobulėjimo: „Gestų kalbą reikia mokytis visą gyvenimą, nes atsiranda naujų gestų, sąvokų, kurias turi mokėti, kad tiksliai išverstum kurčiąjam“, – kalbėjo pašnekovė.
Kaip teigė R. Savickienė, gestų kalbos vertėjo specialybė yra tinkama žmogui, mėgstančiam bendrauti ir padėti kitam žmogui: „Tai darbas, reikalaujantis sąžiningumo, atsakomybės, punktualumo, konfidencialumo. Ir ne tik... Jis reikalauja tavęs viso“, – mintimis dalijosi vertėja.
Pašnekovė atkreipė dėmesį, jog vertėjui nepakanka vien mokėti gestų kalbą, svarbiausia požiūris į žmogų: „Būtina gebėti priimti kitą tokį, koks jis yra, o kurtieji yra tokie patys žmonės kaip ir mes“, – sakė R. Savickienė.
Būtina šviesti visuomenę
Pašnekovė paklausta, kas paskatintų didesnį susidomėjimą gestų kalbos vertėjo specialybe, teigė, jog reikalingas didesnis žiniasklaidos dėmesys: „Mano manymu, reikėtų daugiau rodyti laidų su gestų vertimu, dažniau kviesti pačius kurčiuosius į televiziją, kad jie pasakotų apie save“. Tai prisidėtų ne tik prie gestų kalbos specialybės populiarinimo, bet padėtų keisti visuomenės požiūrį į kurčiųjų bendruomenę: „Visuomenė turėtų žinoti, kad yra tokie kurtieji, kad jie taip pat moka kalbėti, bendrauti, kad jie linksmi ir labai draugiški“, – sakė R. savickienė.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
