Mažeikių rajono savivaldybės garbės ženklai „Už nuopelnus Mažeikių kraštui“ šiemet iškilmingai buvo įteikti trims nusipelniusioms mažeikiškėms. Viena jų Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyriausioji specialistė Violenita Juškevičiūtė.
„Tai buvo netikėta ir labai mane nustebinusi žinia, tuo labiau, kad nesu kilusi iš šio krašto, esu atvykėlė, gavusi paskyrimą ir pradėjusi savo darbinę veiklą Mažeikių rajono Tirkšlių vidurinėje mokykloje. Šiame krašte esu jau 40 metų, tuo labai džiaugiuosi ir kitur savęs nelabai įsivaizduoju. Džiugu, kad įvertintos mano pastangos ir darbas, nes tikrai yra daug žmonių, vertų šio apdovanojimo. Tai kartu ir įpareigojimas dar daugiau dirbti šio krašto ir žmonių labui“, – teigia žemaitiškų tradicijų puoselėtoja.
– Puoselėjat ir tęsiat „gyvąsias“ žemaitiškas tradicijas bei švietėjišką veiklą etninės kultūros srityje. Ką Jums reiškia žemaičių kalba?
– Gal ką ir nustebinsiu, pasakydama, kad žemaičių kalba nėra mano prigimtinė, tėvų kalba, nes mano tėvelis buvo aukštaitis, mama – suvalkietė, o aš gimiau Vilniuje ir į Žemaitiją šeima atsikėlė, kai man buvo penkeri. Pasididžiavimą, kad esu žemaitė, pajutau besimokydama Vilniaus Valstybiniame universitete, girdėdama, kaip sodriai žemaitiškai kalbasi profesoriai Aleksas Girdenis ir Donatas Sauka (abu mūsų kraštiečiai), arba, kai mes, studentai žemaičiai, rinkdavomės diskutuoti apie istoriją į „Žemaičių“ kavinę kartu su dabar profesoriais Alfredu Bumblausku ir Egidijumi Aleksandravičiumi.
Man žemaitiška šnekta pirmiausia yra buvimas „Alksnoje“, bendravimas su draugais. Jau pačioje ansamblio gyvavimo pradžioje vadovai buvo reiklūs repertuarui. Dainavome mūsų rajone ar regione užrašytas dainas, patys rengėme ekspedicijas, užrašinėjome, kalbinome pateikėjus. Pajutusi žemaitiškos dainos stiprybę, supratau, kad čia yra mano atrama, stiprybė, leidžianti būti šiame krašte sava. Išdrįsau kalbėti žemaitiškai įvairiomis temomis ir per vedamas paskaitas, tai buvo tikras iššūkis ir drąsos pareikalavęs procesas. Svarbiausia, išdrįsti kalbėti žemaitiškai apie rimtus dalykus, bendrauti nuoširdžiai, tikint tuo, ką sakai, kad neatrodytų, jog žemaitiškai galima tik „anekdotus skelti“.
– Kokį statusą, Jūsų nuomone, turi turėti žemaičių kultūra?
– Šiandieniniame pasaulyje būti, išlikti savimi – nėra lengva. Taip ir žemaičiai, būdami išskirtini savo kalbos archajiškumu ir unikalumu, turi turėti savo tvirtą stuburą, kalbėti žemaitiškai ir stengtis gyventi taip, kaip gyveno jų tėvai ir proseneliai. Nereikėtų laukti, kada vėl bus skelbiami Tarmių ar Žemaitijos metai...
– Ką reiškia prisiliesti prie etnokultūros?
– Pirmiausia, žmogus pats turi suvokti, kas jam svarbu ir, nesąmoningai to siekdamas, tuos dalykus rasti etninėje kultūroje, todėl ir kiekvienos tautos atstovas, pirmiausia, turėtų būti savo etninės kultūros skleidėjas. Gebėjimas atpažinti tai, kas yra sava, prigimta ir yra svarbi kiekvieno iš mūsų savybė, kuri mus stiprina ir padeda gyventi. Mes galime keliauti po pasaulį, susipažinti su įvairių šalių patirtimi, semtis išminties, žavėtis jų menu ar literatūra, bet mūsų tautosakoje ir mitologijoje protėvių sukaupta ir sumaniais pamokymais išreikšta išmintis nusako, kaip mums gyventi mus supančioje aplinkoje. Ir tai yra tikra ir išjausta, nes be šaknų nėra vaisių, o be ištakų – upės srovės. Pastebėjau, kad lengviausia pradėti pokalbį su nepažįstamu žmogumi, paklausus, iš kur jis kilęs, tada jis, net ir nebeklausinėjamas, pražysta – pradeda pasakoti apie savo tėvus, senelius, šviesiausius vaikystės prisiminimus, aplinką, kurioje augo, šventes, kurias kartu šventė.
– Kas labiausiai Jus džiugina, vedant seminarų ciklą? O kas liūdina?
– 1999 m. Mažeikių švietimo centre pradėjau vesti autorinę kvalifikacijos tobulinimo programą „Etninės kultūros ugdymas ir kraštotyros skatinimas“, kurią per metus sudaro 3 užsiėmimai – paskaitos ir išvyka. Postūmis tokios programos sukūrimui buvo noras ir pačiai daugiau sužinoti bei paskatinti pedagogus entuziastus burtis bendravimui ir bendradarbiavimui: atrasti, pažinti, sužinoti, gebėti perimti kultūros paveldą, skiepyti vaikams ir jaunimui meilę savo kraštui, pagarbą senosioms tradicijoms, papročiams. Žinių trūko daug kam, todėl susidomėjimas programa buvo didelis, ją per metus yra lankę ir per 60 klausytojų. Kviesdavome lektorius ir iš Vilniaus, bet dažniausiai ieškodavau įdomių lektorių, pašnekovų, pateikėjų vietoje, dalyvaudavome organizuojamose šventėse mokyklose, darželiuose. Ypač įsiminė Jurginių ir Šv. Martyno šventės Pikeliuose, Velykų papročiai ir margučių marginimas Pievėnuose. Visada ištikimiausi ir uoliausi seminarų pagalbininkai yra muziejininkai, man tai taip pat kiekvienas naujas metų paskaitų ciklas yra toks atradimų metas ir džiaugsmas, kai pavyksta sugalvoti ir pasiruošti netikėtą paskaitos temą, keliaujant rasti nustebinusių vietų, sutikti įdomių žmonių. Džiugina, kad paskaitų klausytojai ir patys pasigilina į vieną ar kitą temą, papildo vieni kitus, tampa ne tik žinių nešėjais, bet ir aktyviais etninės kultūros propaguotojais savo bendruomenėse. Nes labai svarbu suvokti, kad esi ne vienas, kad gali savo mintimis, idėjomis dalintis su kitais. Liūdina, kad aktyviausi etninės kultūros propaguotojai vis dar yra ikimokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogai, kurie entuziastingai moko vaikus keliauti kalendorinių švenčių ratu, daug laiko skiria šeimos tradicijų puoselėjimui, kviesdami kartu burtis ir senelius, ir tėvus.
Aukštesnėse klasėse tai nutrūksta ir lieka tik pavieniai etninės kultūros fragmentai. Ir niekas dėl to nėra kaltas, nes daugybėje teisės aktų deklaruojamas dėmesys tautinės savimonės ugdymui taip ir lieka deklaravimu. Ir kol švietimo sistemoje nebus įgyvendinamas nuoseklus ir kryptingas etninės kultūros pažinimas ir ugdymas, kol mokyklose neatsiras privaloma etninės kultūros pamoka, tol turėsime paviršutinišką etninės kultūros integraciją į kitus mokomuosius dalykus. Ir vėl turėsime pripažinti, kad etninės kultūros perdavimo vairą perims mokytojai, etninės kultūros propaguotojai ir entuziastai, kurių mūsų Mažeikių rajone tikrai yra ir tai džiugina.
– Kada pradėjote domėtis etnokultūra, folkloru? Ką įdomaus vaikščiodama protėvių kultūros takais atradote sau?
– Su visa bundančia Lietuva Mažeikiuose, stovyklose Kelmėje, Tytuvėnuose, kur susirinkdavo keli šimtai folklorinio judėjimo entuziastų. Kiek vėliau daug metų vasaros „Ramuvos“ stovyklose, išsibarsčiusiose po visą Lietuvą, pažintis su etnokultūrinio judėjimo pradininku, ypatingo gebėjimo kalbėti ir klausytis, turinčio nepakartojamo gerumo ir įtaigos aurą a. a. Jonu Trinkūnu, kuris atvėrė gaivinančias dvasines versmes. Su nesumeluota ir tikra sutiktų žmonių energetika, baltiškosios kultūros klodų pajautimais, žygiais ir įspūdingiausiais vakarojimais prie aukuro. Pirmiausia, atradau save, kitokią Lietuvą – su neišsemiamais kultūros lobynais, išdainuotais, žodine raiška išreikštais jausmais ir žmonėmis.
– Tai gal ir vaikystės svajonės buvo susijusios su daina, krašto kultūra? Kas turėjo įtakos pasirenkant veiklos kryptį?
– Vaikystės ir jaunystės dienos, praleistos tėvų namuose ir mokykloje, man buvo vienos šviesiausių. Mokiausi tuometinėje Kretingos rajono Darbėnų J. Šimkaus vidurinėje mokykloje (dabar – Darbėnų gimnazija). Lydima mokytojų, klajojau po literatūros ir istorijos lobynus, daug skaičiau, deklamavau ir, be abejonės, dainavau. Mokyklos chorą lankiau ne itin noriai, man ten trūko laisvumo, bet mergaičių ansamblyje laisvumo buvo daugiau, buvome net patekusios į „Dainų dainelės“ regioninį turą. Tėvelis gražiai dainavo, su miestelio choru dalyvaudavo Respublikinėse dainų šventėse Vilniuje, grįžęs pasakodavo apie tas šventes. Aš su tokiu pasimėgavimu klausydavau ir galvodavau, gal kada nors ir man pavyks dainuojant patirti tą ypatingą bendrystės ir pasididžiavimo perpildytą jausmą... Dar pradinėse klasėse turėjau mamytės ir pirmosios mokytojos pasiūtus kuklius tautinius drabužius, kuriais labai didžiavausi, todėl pagarba tautiniam kostiumui ir noras juos turėti savus atsirado labai anksti. Tėvelio mama, baba Salomėja, buvo pribuvėja, giedorka ir vaistinių žolelių žinovė, galvoju, kad kai kurios jos žinios ir gebėjimai persidavė ir man.
– Papasakokite apie savo vaikystę, jaunystę, tėvus, jų lūkesčius. Kokių vertybių atsinešėte iš namų, mokyklos?
– Kretingos rajone, Darbėnų miestelyje, prabėgo gražiausi vaikystės ir mokykliniai metai, augome 3 vaikai darbų ir braižybos mokytojo ir namų šeimininkės šeimoje (gaila, tėvelių jau nebeturiu). Gyvenome valdiškame mažame butelyje šalia mokyklos ir dvaro, kuris ypač stebino ir žavėjo savo 
ūksmingomis klevų alėjomis, dvaro rūsiais, kuriuose gyveno paslaptingi šikšnosparniai, buvo kelios ertmės, kurios lyg pasakojo paslaptingas istorijas apie esantį slaptą tunelį, kuris vedė į pieninę ir dar nežinia kur. Tėvai buvo rūpestingi ir reiklūs, auklėjo mumyse darbštumą, sąžiningumą, mokė paslaugumo ir doros. Jiems nebuvo lengva, nes reikėjo perprasti vietinių žemaičių būdą ir kalbą, išmokti naujų dalykų. Bet savo darbštumu, noru kitam padėti, pelnė vietinių gyventojų pasitikėjimą ir pagarbą. Tėvelis puikiai išmanė metalo paslaptis, pats iš detalių surinko traktorių, vasarą dirbdavo kolūkyje, padėdavo nuimti derlių kombainu, o jo pagamintos televizijos antenos kyburiavo beveik ant kiekvieno darbėniškio namo stogo. Mama viską gebėjo, o daržininkystės paslaptimis, daigais ir jurginų gumbais dalinosi su miestelio moterimis. Gyvendami Žemaitijoje daug ko taip ir neperprato iki galo, kalbos plonybių taip pat. Mums, vaikams, buvo paprasčiau, nes buvo kiemas, draugai ir mokykla. Mokyklą prisimenu jaukią ir šviesią, su literatūros muziejumi, didele biblioteka ir mylima mokytoja, aktų ir sporto salėmis, kuriose vis kažkas vykdavo. Buvau žingeidi, gerai mokiausi, visur spėdavau dalyvauti: ir dainavau, ir deklamavau, ir žaidžiau mokyklos krepšinio komandoje. Kiekvienas šeimoje turėjome savo pareigas ir darbus, tik juos atlikęs, galėjai būti laisvas. Labai vertinu tai, kad tėvai visada tikėjo, jog mes elgsimės tinkamai ir jų nepavesime, visada jautėme jų meilę ir duodamą pasirinkimo galimybę. Tas pasitikėjimas žmonėmis ir laisvės pojūtis išliko ir iki dabar.
– Koks Jūsų laisvalaikis?
– Dalis mano laisvalaikio yra susiję su folkloriniu ansambliu „Alksna“, nes dainuoju ir jo veiklose dalyvauju per 30 metų. Mėgstu keliauti po Lietuvą, Latviją, kurią vis naujai atrandu, keliauti po Europą, kuri mane žavi savo senamiesčiais, pilimis ir bažnyčiomis, istorinėmis asmenybėmis ir jų paveika šalių kultūrai ir raidai. Ramybę atrandu prie jūros bet kokiu metų laiku, savo Darbėnuose, tėvų sodyboje. Esu nepataisoma rinkėja, daug metų renku ąsočius, jie man, kaip Gyvybės gėrimo saugotojai – gausumo ir derlingumo simbolis, taip svarbus kiekvienai pasaulio tautai, o ypač su nepakartojama ornamentika ir stilistika Lietuvoje, kaip tautinio paveldo simbolis. 2003 metais Mažeikių muziejuje buvo surengta ąsočių iš įvairių pasaulio šalių paroda, iki šiandien sukauptų ąsočių skaičius gerokai viršija 800. Prieš 20 metų, keliaujant po Prancūziją, atsirado kita domėjimosi sritis – žaidybinės suvenyrinės kortos, kaip reprezentacinė šalies vizitinė kortelė, atskleidžianti tai, kas vienai ar kitai šaliai yra svarbu. Taip 2019 m. Mažeikių muziejuje draugų muziejininkų išmonės dėka gimė nauja paroda „Noras pažinti paskatinęs rinkti“, kurios esmė buvo ne tik parodomoji, bet ir edukacinė – kaip daiktai, skirti pramogai, gali virsti puikiomis priemonėmis pažinti pasaulį. Mėgstu skaityti lėtai, su pasimėgavimu, lyg pasitikrindama, kaip mane tai veikia, klausytis įvairios muzikos.
– Ar dėliotumėte savo gyvenimą kitaip, jei reikėtų iš naujo rinktis kelią?
– Jau tai, kad netikėtai gavau paskyrimą į Mažeikių kraštą, laikau likimo dovana, aišku, tai supratau ne iš karto. Esu laiminga, pradėjusi savo darbinę veiklą Tirkšliuose kaip istorijos mokytoja, sutikusi savo dabartinius draugus, dainuodama folkloriniame ansamblyje „Alksna“, dirbdama savo dabartinį darbą, galėdama pažinti šį kraštą ir jo žmones. Man patinka būti ten, kur aš jaučiuosi esanti sava ir nieko nenorėčiau keisti.
– Kokioje epochoje norėtumėte gyventi?
– Mokykloje mokiausi prancūzų kalbos, universitete gilinausi į šios kalbos plonybes ir net įgijau prancūzų kalbos vertėjo specialybę, tik praktiškai aš jos nepanaudojau ir kalbą baigiu pamiršti, todėl man miela ir vis dar gerai nepažinta šalis išlieka Prancūzija ir visi jos istoriniai laikotarpiai man savotiškai žavūs ir paslaptingi. Į šią šalį visada norisi sugrįžti ir svajonėse galėčiau gyventi bet kurioje jos epochoje.
– Kokie Jūsų planai, svajonės?
– Tolimų planų nekuriu, mėgstu improvizuoti (kad dievulis nesijuoktų...), džiaugiuosi gyvenimu, skanauju jį visais savo pojūčiais. Labai myliu Vilnių, galiu po jį klaidžioti valandų valandas ir visai neturėdama aiškaus tikslo, svajoju jį apeiti visais gidės Gabijos parengtais maršrutais ir įgytomis žiniomis bei patirtimis pasidalinti su kitais. Daug planų ir svajonių realizavosi praėjusiais metais: tai ir žaidybinių kortų kolekcijos sutvarkymas ir jos parengimas parodai ir Žemaitijos metams skirtų kortų temų atrinkimas ir parengimas. Tokios suvenyrinės kortos Lietuvoje vienintelės. Viso to vienas gi neįgyvendinsi ir nepatirsi, todėl mano svajones padeda įgyvendinti draugai ir artimi bičiuliai, todėl aš galiu drąsiai ir toliau planuoti ir svajoti.
– Jūsų credo, gyvenimo vedlys...
– „Ir tai praeis“ (užrašas ant karaliaus Saliamono žiedo). Šis posakis man labiau optimistiškas, nes ne tik padeda neatitrūkti nuo realybės, bet ir leidžia džiaugtis kiekviena akimirka bei pastebėti smulkmenas ir neskubėti gyventi. O gyvenimo vedlys – darna tarp žmonių, gamtos ir pasaulio, pagarba protėviams, jų palikimui.
Gražina VERŠINSKIENĖ
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
