Nėra nieko įstabesnio, kaip puiki Naujųjų metų pradžia, vadinasi kalėdiniai stebuklai būna ne tik išgalvotame, bet ir realiame gyvenime. Pirmasis šių metų susitikimas ir interviu mano biografijoje išliks kaip tikrai išskirtinis. Gyvenime jau sutikau daug garsių ir žymių žmonių, bet dar neteko kalbinti ir rašyti apie tokio garbaus amžiaus žmogų, koks yra mano šiandieninis pašnekovas. Mudu labiau susipažinome ir gražiai bendravome nuo 1992 metų, kai dirbome „Mažeikių naftos“ gamykloje, bet gražūs ir šilti santykiai išliko iki šių dienų.
Vienas žymiausių Mažeikių krašto kraštotyrininkų Antanas Poškus šių metų sausio 2 d. kukliai paminėjo savo gražią sukaktį. Kai ką gali šiek tiek gluminti oficialios gimimo datos neatitikimas, nes tikroji gimimo data yra 1929-12-16. Anais laikais Lietuvoje buvo įprasta praktika pagal situaciją ir reikalą šiek tiek „pataisyti“ gimimo laiką.
Saulėta praeitis
2019 m. pabaigoje, prieš pat 90-ties metų sukaktį, A. Poškus nedideliu tiražu išleido atsiminimų knygelę „Menu saulėtą sodą“, kurią skyrė savo mylimai žmonai Alytei. Aleksandra Jasmontaitė-Poškienė ir Antanas yra vienmečiai, kartu nugyvenę daug gražių akimirkų ir metų. Knygoje autorius svetingai kviečia pabuvoti jo saulėtame sode ir susitikti su žmonėmis, palikusiais gražius ir prasmingus pėdsakus.
Poškų giminės šaknys Buknaičiuose atsirado dar XIX a. pradžioje. Pagal išlikusį dokumentą Otonas-Antanas Poškus mokėsi Buknaičių pradžios mokykloje, kurią baigė 1944 m. Mokėsi Mažeikių gimnazijoje bei Mažeikių suaugusiųjų gimnazijoje; Vilniaus pedagoginiame institute baigė Lietuvių kalbą ir literatūrą; 1962-1971m. Buknaičių aštuonmetės mokyklos mokytojas; 1971-1991 m. Mažeikių 2-osios vidurinės moklyklos mokytojas. 1972 m. tapo Respublikinės kalbos komisijos nariu. Tuomet tai buvo aukštas provincijos pedagogo A. Poškaus pastangų ir darbų įvertinimas. Niekur toliau gimtųjų 
vietų nesiveržė nei gyventi, nei dirbti. Jam svajonių žemė buvo ir lyg šiol liko Mažeikių kraštas.
„Atsižvelgdama į plačią rajono kalbos sekcijos veiklą Respublikinė kalbos komisija nusprendė vieną leidinio „Mūsų kalba“ numerį (1983 m. Nr.1) skirti mažeikiškiams. Tuomet pagrindinis krūvis atiteko ne kam kitam, o A. Poškui. Pedagogas su jaunaisiais kraštotyrininkais rinko vardyną ir kitus kalbos faktus. Lietuvių kalbos ir literatūros institutui buvo perduota apie 100 Juodeikių ir Reivyčių apylinkių vietovardžių. 1975 m. rajone surinkta daugiau kaip 600 vietovardžių. Bet pats didžiausias ir šlovę pelnęs darbas buvo daugiatomis „Pedagogai – mūsų švyturys“. Tai medžiaga apie Mažeikių rajono mokytojus, jų atsiminimai, dokumentai, nuotraukos. Štai keletas iš jų: Klemensas Skabeika (mokyklinių vadovėlių autorius), Vytautas Krulickas (lietuvių kalbos mokytojas), Čęslovas Kontrimas (dailės mokytojas, išugdęs visą plejadą žinomų Lietuvos dailininkų: Bronę.Valantinaitę-Jokūbonienę, Juozą Švažą, Vytautą Gečą, Mečislovą Ostrauską ir kt.).
Neabejotina išliekamoji vertė
„Antanas Poškus vertas didžiausios pagarbos, – viename laiške Jonui Laurinavičiui (Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narys, 1978 m. Parengė pirmąją kraštotyrinę -informacinę knygelę „Mažeikiai“) rašė buvusi A. Poškaus mokytoja Buknaičių pradinėjė mokykloje Julija Janišauskaitė (1962 
m. parengė ir išleido skaitinių vadovėlį IV klasei, parengė daug metodinių darbų.). Surinkti tiek daug įdomios, išliekamąją vertę turinčios medžiagos – tai žygdarbis, kuriuo mes, jo mokytojai ir kolegos labai pagrįstai didžiuojamės. O juk jis rinko medžiagą ne tik apie mokytojus ir mokyklas.“
„Taip iš tikrųjų ir buvo. Parengta per 40 aplankų, lankstinukų ir kitokios medžiagos. Štai atsiminimų rinkinys apie rašytoją Šatrijos Raganą (M. Pečkauskaitė), kuriuos A. Poškus su savo jaunaisiais tyrėjais užrašė Židikikų apylinkėse. Jis dar spėjo susitikti su rašytojos seserimi Sofija, mokine Kazimiera Rubinaite, zakristijonu Petru Spurgana... Negaliu nepaminėti A. Poškaus surinktos medžiagos apie poetą Leoną Skabeiką. Jam pavyko gauti niekur neskelbtų eilėraščių, dokumentų. Prie namo poeto gimtinėje buvo atidengta memorialinė lenta. Atskira medžiaga surinkta apie poetą Henriką Nagį, gimusį Mažeikiuose, vėliau jo vardu buvo pavadinta Buknaičių pagrindinė mokykla. Istorikai ir žurnalistai šiandien daug vertingos medžiagos gali rasti A. Poškaus aplankuose „Mažeikiai – naftininkų miestas“, „Pasakojimai apie rajono žmones“, „Liaudies skulptorius Steponas Gailevičius“, „Skrajojamojo teatro“ įkūrėjas ir vadovas Juozas Vaičkus“, „Mažeikių rajono istorijos ir kultūros paminklai“ ir etc. A. Poškus periodikoje yra paskelbęs per 300 straipsnių, mokykloje įsteigė kraštotyros muziejų ir pan.“, – rašė Jonas Laurinavičius („Antanas Poškus – mokytojas, kraštotyrininkas...“ „Lietuvos aidas“, 2019-09 Nr. 33, 34, 35).
Žinomas kalbininkas Aldonas Pupkis leidinyje „Lietuvių kalbos sąjūdis 1968-1988 m.“ nemažai vietos skyrė ir mažeikiškio A. Poškaus veiklai, o šį laikotarpį pavadino „tikru aukso amžiumi“. O jaunieji praeities tyrinėtojai, vedami A. Poškaus, ilgai buvo gerai žinomi bei vertinami Letuvoje ir už jos ribų.
Garuojanti kava, pyragėliai ir prisiminimai
A.Poškus aplinkotyra pradėjo domėtis dar vaikystėje. Būdamas žingeidus jau tada užsirašydavo žymių žmonių biografinius duomenis, įdomesnius faktus. Stebina tai, kad šiandieną pašnekovas lengvai prisimena gausybę faktų ir detales „iš praeities“: savo buvusius mokytojus, vaikystės draugus, instituto dėstytojus, kolegas-mokytojus, gyvenimo kely sutiktus žmones ir pan. Po II-ojo pasaulinio karo, seržantų mokykloje, buvo kartu su keliais bendraamžiais mažeikiškiais ir dabartinio Lietuvos prezidento tėvu Antanu Nausėda.
Pasak pašnekovo, jis sunkesnėmis ligomis nesirgo ir didelių bėdų neturėjo. Pakankamai gerai jaučiasi ir dabar tebėra tvirtas, domisi įvykiais ir gyvenimu.
Begurkšnojant kavą buvo įdomu pavartyti ir keletą paruoštų, bet taip ir neišspausdintų knygelių juodraščių: „Pedagoginiai vaizdeliai“ bei „Jie buvo geri žmonės“.
Pokalbio metu A. Poškus vis vardino žmones, vardus ir pavardes, kuriems labai norėtų padėkoti, pasveikinti su Naujais metais, palinkėti sėkmės. Jis 
visus šiltai prisimena ir gal dabar net nebūtina visų vardinti.
Susitikimui pamažu einant į pabaigą liko dar daug neužduotų ir neatsakytų klausimų.
Vis stebino garbaus žmogaus optimizmas bei puiki nuotaika. Nors kažkaip tikėjausi, bet neišgirdau nė vieno nusiskundimo ar lietuviui taip būdingo įprasto padejavimo dėl „šio ir ano“.
Gal čia ir slypi raktas į ilgą gyvenimą bei laimingą santuoką?
Algirdas Petravičius
Autoriaus nuotraukos
