Praėjusią savaitę, per maldų už krikščionių vienybę aštuondienį, viename Lenkijos sostinės knygynų susitiko katalikė ir ortodoksas. Gintarui Sungailai, teologijos bakalaurui ortodoksų dvasinėje seminarijoje, Varšuvoje, – dvidešimt šešeri. Prieš tai jis studijavo filosofiją ir religijos studijas Vilniaus universitete. Man pasisekė, kad tądien po iškilmingų Viešpaties krikšto pamaldų pašnekovas turėjo kelias valandas laisvo laiko. Galėjau pakamantinėti ne tik apie jo kelią į Ortodoksų Bažnyčią bei kunigų seminariją, bet ir ekumenizmą, kurio Gintaras negiria, nors mūsų pokalbis buvo kuo ekumeniškiausias.
Kuo tos konfesijos skiriasi
„Mano šeimos religinė situacija dar sudėtingesnė nei tautinė“, – su šypsena pasakoja Gintaras. Jo mama – ukrainietė, tėtis – lietuvis. Iki šešerių metų šeimoje kalbėta rusiškai. Iš vaikystės pašnekovas atsimena namie turėtą nedidelę Ukrainos vėliavą ir poeto Taraso Ševčenkos portretą. Tėtis buvo sovietų armijos karininkas, tad katalikybės nepraktikavo, mama – ortodoksė, kuriai dėl tautiškumo imponavo graikų apeigų katalikai. Gintaro vyresnysis brolis buvo pakrikštytas Ortodoksų Bažnyčioje, o jis – pas graikų apeigų katalikus (unitus). „Kiek atsimenu, vaikystėje kartais eidavome ir į cerkves, ypač Ukrainoje pas močiutę, kartais – į katalikų bažnyčias. Į piligrimines keliones važiuodavome su unitais. Mano galvoje buvo visiška mišrainė. Šiaip mano šeima buvo ne iš tų, kuri kiekvieną sekmadienį būtų ėjusi į bažnyčią. Tik progomis. Todėl ir nesupratau, kuo tos konfesijos skiriasi.“
Smilkalų kvapas – toks ryškiausias atsiminimas iš vaikystėje lankytų cerkvių. Dabar, kai patarnauja Vilniaus Paraskevės cerkvėje, Gintaras sulaukia priekaištų dėl per didelio kiekio smilkalų smilkytuve. „Palyginti su katalikais, ortodoksai daug smilkalų naudoja, negali to neįsiminti.“ Tam, kad žmogus visapusiškai dalyvautų liturginiame vyksme, siekiama įtraukti visas jo jusles: smilkalai – kvapas, giesmės – klausa, ikonų bučiavimas – lytėjimas, Šv. Komunija, švęstas vanduo – skonis.
Labai daug determinizmo
Paauglystėje Gintaro reakcija į religiją buvo tipinė – atmetimas. „Prasidėjo ieškojimas. Visada troškau žinoti, suprasti. Dėl šio stipraus noro, tėvų siaubui, po dvyliktos klasės pasirinkau filosofijos studijas. Iš pradžių norėjau būti fizikas, gerai sekėsi. Tačiau filosofijos programa pasirodė įdomesnė, kaip tik man.“ Šitaip G. Sungaila iš Panevėžio atvyko į Vilnių. Dar paauglystėje, tikriausiai dėl tendencingų sovietinių knygų apie filosofiją, jam parūpo socialinio teisingumo klausimas. Tad tarp bendramokslių Gintaras tapo žinomas kaip marksistas. Netrukus į sovietinį socializmo idėjų pritaikymą jis ėmė žvelgti kritiškai, tačiau lygybės ir teisingumo klausimai jam ramybės nedavė. Su bendramoksliais rengdavo marksistinės literatūros skaitymo būrelius, būta minčių ateity kurti politinę partiją ar judėjimą.
Visgi šie ieškojimai nuvylė. „Gilindamiesi į istorinius bandymus sukurti socialistinę sistemą, neradome pozityvių pavyzdžių. Labai daug determinizmo. Marksistai mano, kad istorija vystosi dėsningai. Tikrovėje dėsningumo gerokai mažiau, nei tie autoriai įsivaizdavo. Gyvenime pamatai, kad žmogus turi laisvą valią. Jei žmonės netiki, jog esame broliai ir seserys, kad turime po lygiai dalintis, nepataisysi visuomenės, įvedęs naują sistemą ar sukūręs protingą įstatymą.“
Gintaras pasakoja, kaip ryškiai laisvos valios apraiškos matyti, dirbant su vaikais seminarijoje. Yra tam tikra riba, kurios negali peržengti – jei vaikas nori meluoti, jis meluos, nėra būdo sulaužyti jo valią dėl blogio. „Taip ir Dievas veikia mūsų gyvenime. Jis niekada nesikiša akivaizdžiu, intervenciniu būdu, neriboja mūsų valios. Jis nenori, kad būtume Dievo garbinimo robotai, bijantys šeimininko, kuris gali viską pasaulyje pakeisti bet kuriuo momentu. Dėl to Dievo veikimas žmonių gyvenimuose ir istorijoje yra labai švelnus.“
Įspūdį paliko Jėzaus asmuo
Studijų metais pradėjus skaityti Bažnyčios tėvus, griuvo daug Gintaro mitų apie krikščionybę. Pasirodė, kad krikščionys netiki Dievu kaip barzdotu senuku ant debesų ar pragaru po žeme, į kurį gali įgriūti, jei per giliai gręši. Pasirodė, kad Biblija ne tokia naivi knyga. „Susipažinimas su giliąja krikščionybės puse – teologija, ypač Bažnyčios tėvų mokymu, Šventuoju Raštu, daug ką pakeitė. Stiprų įspūdį paliko Jėzaus asmuo, skaitant Evangeliją pagal Luką. Koks geras tas Jėzus, kaip gerai elgiasi su kitais, kaip gerai kalba. Sako, kad nėra skirtumo tarp žydo ir samariečio, kad visi esame broliai ir seserys, kad liūdintieji bus paguosti.“
Gintaras tikėjimo kelią studijų metais keliavo drauge su bičiuliu, kuris dabar taip pat studijuoja teologiją Vokietijoje, tik liuteronų. Atsiradus norui vaikščioti į bažnyčią, vaikinai pradėjo lankytis Šv. Kryžiaus atradimo (Kalvarijų) bažnyčioje, kuri buvo arčiausiai bendrabučio. Tačiau tai truko neilgai. Gintaras Katalikų Bažnyčioje matė tam tikrų prieštaravimų, jam artimesnis buvo ortodoksų mentalitetas, tradicijos supratimas.
Į naujoves įtariai
„Katalikai mano, kad tradicija vystosi, Bažnyčios tikėjimas vis gilėja, dėl to gali keistis mišių tvarka, teologija, katekizmas. Ortodoksai Kristaus ir apaštalų paliktą mokymą bei gyvenimo būdą saugo. Į naujoves žvilgiame įtariai.“ Pasaulio žmonėms geras choras yra profesionalus muzikiniu požiūriu, ortodoksams – atliekantis šlovinimą deramu būdu, pagal Bažnyčios tradiciją. Geras dailininkas turi savo subjektyvų stilių, formą, paiso meno tendencijų, o geras ikonų tapytojas tapo pagal ikonografinijos kanonus, todėl ikonos autorystę ne specialistui dažnai sunku nustatyti. Renginio vedėjas yra ryški asmenybė, o gerai atliekamų pamaldų metu paisoma rubrikų ir liturgijos dvasios, kunigo asmens nelieka.
Į cerkvę neinama dėl išskirtinio choro, kunigo ar ikonų, bet susitikti su Dievu, o tradicija padeda tai padaryti. „Ortodoksai ryte meldžiasi tomis maldomis, kurias kalbėjo Bazilijus Didysis IV a. ar kuris kitas šventasis. Mums tai svarbu. Dėl to pas mus retai sudaromos naujos maldos. Per ekumeninius susitikimus katalikams ir protestantams toks poreikis dažnai iškyla.“
Tiesos reliatyvizmas
Gintaras pasakoja praėjusiais metais buvęs Europos Bažnyčių konferencijos organizuotame renginyje Berlyne ir ten puikiai matėsi, kodėl ortodoksai ir kai kurie katalikai į ekumeninį sąjūdį žvelgia įtariai. Krikščionių bendruomenės Europoje labai skirtingos: nuo tuokiančių tos pačios lyties žmones, įrengiančių bažnyčiose kampelius musulmonams ar skiriančių moteris vyskupėmis iki tam visiškai nepritarančių. Susirinkusieji, anot pašnekovo, buvo pasiryžę šnekėti apie bet ką, tik ne apie tikėjimą. „Pagrindinė to sąjūdžio problema yra tiesios reliatyvizavimas. Vyrauja toks požiūris: mes tikime vienaip, jūs – kitaip – koks skirtumas. Tai ortodoksams nepriimtina. Svarbu, kuo tikime, nes nuo to priklauso, kaip gyvename.“
Kita vertus, G. Sungaila pats gyvena ekumeninio sąjūdžio, prasidėjusio XX a., dvasia, daug bendrauja ir bendradarbiauja su kitų konfesijų krikščionimis, jais domisi, neblogai pažįsta. Prieš kelerius metus „Šiaurės Atėnuose“ publikuotas ne vienas jo tekstas apie skirtingas krikščionių bendruomenes, įspūdžiai iš aplankytųjų Vilniuje. „Pradėjau domėtis, pamatęs, kad egzistuoja daugybė mitų apie kitų konfesijų krikščionis.“
Pavyzdžiui, ortodoksai klaidingai įsivaizduoja, kad popiežius katalikams yra dieviška, neklystanti figūra. Taip pat ortodoksai, ypač Rusijoje, neretai nepasitiki katalikų iniciatyvomis, manydami, kad siekiama juos atversti. To priežastis – iki Vatikano II Susirinkimo tarp katalikų gajus prozelitizmas. Tuo metu katalikai ir protestantai klaidingai mano, kad Ortodoksų Bažnyčioje viskas sustabarėję, tikintiesiems trūksta sąmoningumo, esą jie nieko nesupranta dėl liturgijoje vartojamos senosios slavų kalbos. Taip pat Gintaras pastebi Ortodoksų Bažnyčios orientalizaciją, kai manoma ją esant perdėm paslaptingą, mistišką, neracionalią.
Liturgija lietuvių kalba – misija
Antrame studijų kurse pašnekovas apsisprendė tapti ortodoksu. Melsdamasis cerkvėje jis pajuto stiprų įsitraukimą į maldą, nors nesuprato nei senosios slavų kalbos, nei vakarinių pamaldų eigos, nepažinojo kitų susirinkusiųjų. „Buvo stiprus maldos, dalyvavimo bendruomeninėje maldoje, Dievo prezencijos jausmas.“ Perskaitę ortodoksų tikybos vadovėlį suprato, kad tai, kas jame parašyta, sutampa su asmeniniais ieškojimais. Tuomet dar prastokai rusiškai kalbėjęs Gintaras buvo nusiųstas į Paraskevės cerkvę, kur liturgija vyksta lietuvių kalba.
Tik vienoje iš dešimties ortodoksų cerkvių sostinėje vartojama lietuvių kalba. Gintarui tai atrodo neišvengiamas procesas, ką rodo ir daugelio kitų Ortodoksų Bažnyčių istorija. Pavyzdžiui, Lenkijoje Ortodoksų Bažnyčia natūraliai polonizavosi, nes daugumai tikinčiųjų senoji slavų kalba yra nesuprantama. Pamaldos lenkų kalba jau vyksta ne tik Varšuvoje, bet ir kituose miestuose, pavyzdžiui, Baltstogėje, Poznanėje. Suomijoje Ortodoksų Bažnyčia finizavosi drauge su pagrindine tikinčiųjų grupe – rusų diaspora. Tautiniu požiūriu lituanizacija, polonizacija ar finizacija gali atrodyti praradimas, tačiau pašnekovas įsitikinęs, kad Bažnyčia nuo to tik laimi: „Norint pasiekti daugiau tikinčiųjų, vykdyti misiją, daug paprasčiau tarnauti kalba valstybės, kurioje yra Bažnyčia“.
Ar atsisakius senosios slavų kalbos ko nors netenkama? Pasak Gintaro, didžiausią nuostolį patiria rusų kultūra, kuriai bažnytinė kalba turėjo didelę įtaką. Taip pat prarandama skirtis tarp šventos, tik religiniame gyvenime vartojamos, kalbos ir pasaulietinės. Tiesa, paralelės su lotynų kalba Katalikų Bažnyčioje čia brėžti nereikėtų. Lotynų buvo visuotinė kalba, vartota visuose žemynuose. Ortodoksų Bažnyčiose kalba skyrėsi ir skiriasi pagal regioną, pavyzdžiui, Rumunijoje tarnaujama rumuniškai, Gruzijoje gruziniškai, Graikijoje graikiškai ir t.t.
Ortodoksai Lietuvoje jaučiasi gerai
Nors Lietuvos ortodoksų vyskupija administraciškai priklauso Maskvos patriarchatui, pasak G. Sungailos, ji turi didelę nepriklausomybę. Pagal ortodoksų ekleziologiją, vyskupai savo vyskupijose tvarkosi, kaip nori, jie yra aukščiausia valdžia. Taigi tam, kad metropolitas Inocentas galėtų išsiųsti Gintarą į Varšuvą studijuoti, Maskvos patriarcho leidimo jam nereikia. „Pats niekada nesusidūriau su požiūriu, kad esu susijęs su Maskva dėl savo tikėjimo, išskyrus vieną kartą, kai nuėjus pabendrauti su unitais, vienuolis man išdėstė, kad esu Kremliaus agentas.“
2016 m. Valstybės saugumo departamentas grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitoje nurodė, kad Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje – Rusijos „minkštosios galios“ priemonė. Anot Gintaro, kur kas daugiau reikšmės nei istoriškai susiklosčiusi administracinė Ortodoksų Bažnyčios priklausomybė turi rusų integracija Lietuvoje: „Manau, kad tautybės, o ne religijos klausimas svarbesnis.“ Valdžios institucijos tokiais pareiškimais neturėtų stengtis stumti rusų tautybės žmonių į Rusijos glėbį. Apskritai, pašnekovo teigimu, ortodoksai Lietuvoje jaučiasi gerai: atkūrus Nepriklausomybę atgautas komunistų nusavintas turtas ir kitos teisės, leidžiama mokyklose mokyti ortodoksų tikybos, sveiki santykiai su katalikų dauguma.
Gintaras yra aktyvus viešojoje erdvėje. Sureagavo ne tik į VSD ataskaitą, bet ir ėmus kvestionuoti Lietuvos ortodoksų ryšius su Maskva, prasidėjus karui Ukrainoje. Taip pat Gintaras yra rašęs dienraščiui „Bernardinai.lt“, portalui „doxa.lt“, kultūrinėje spaudoje, vedęs laidas „Marijos radijuje“. Be to, jis jau beveik penkmetį pildo savo asmeninį tinklaraštį „ortodoksas.lt“. „Gal iš puikybės rašau. Visada buvau „rašlus“. Rašymas man – apmąstymų, meditacijos forma. Rašau apie pačiam egzistenciškai svarbius dalykus, noriu dalintis tuo, ką supratau, kad ir kiti sužinotų, pažintų. Tai kartu ir apaštalavimas.“
Patrauklus kunigų gyvenimo būdas
Nuo vaikystės kunigų, daugiausia katalikų, asmenybės ir gyvenimo būdas Gintarui darė didelį įspūdį. Santūrūs, apsiskaitę, pasitempę, rūpestingi žmonės su gražiomis sutanomis. „Man patrauklus kunigų gyvenimo būdas. Niekada nenorėjau daug uždirbti ar būti „sėkmingas“. Įspūdį darė jų dvasinis ir intelektualinis gyvenimas, asketizmas, pagalba kitiems. Dabar suprantu, kad negali būti didesnės pagalbos žmogui, kaip duoti Eucharistiją, ką gali padaryti tik kunigas. Pamokslaudamas niekada tiek naudos nesuteiksi. Be to, man be galo patinka liturginis gyvenimas.“
Pašnekovui toks priimtinas buvimo su Dievu būdas liturgijoje, kad net svarstė stoti į vienuolyną. Tačiau Dievo planas buvo kitoks. Rugsėjį Gintaras vedė Justiną, taip pat ortodoksę, lietuvę, kompozitorę. Nuo to laiko, nors gyvena skirtinguose miestuose ir važinėja vienas pas kitą, pora sudarė lietuvišką giesmyną ortodoksų pamaldoms. Žmona Gintarui – Viešpaties atsiųstas žmogus, didelė pagalba tarnystėje Bažnyčiai. Kitaip nei katalikų kunigai, ortodoksai gali tuoktis. Daugelis drauge su Gintaru studijuojančiųjų Varšuvoje yra susituokę arba norėtų susituokti. Dieniniame skyriuje per visus kursus mokosi apie 15 žmonių, neakivaizdiniame – dvigubai tiek. Studentai iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos. Netrūksta ir lietuvių – kiekviename kurse mokosi bent po kelis.
Gintaras yra lektorius ir rekomenduoja nežinantiems, ką šis žodis reiškia, paskaityti V. Mykolaičio- Putino romaną „Altorių šešėly“. Iki Vatikano II Susirinkimo ir Katalikų Bažnyčioje būdavo lektoriai, akolitai, subdiakonai – žemesniųjų šventimų dvasininkai. Ortodoksų Bažnyčioje lektorius turi teisę nešioti sutaną, mokyti tikėjimo, pamaldose skaityti viską, išskyrus Evangeliją ir ektenijas, sakyti pamokslus. Šis statusas liudija tam tikrą pasirengimą kunigystei. Lektorius jau geba skaityti tekstus senąja slavų kalba, žino pamaldų tvarką, moka giedoti. Kada Gintaras bus įšventintas kunigu – nežinia. Tai priklauso nuo vyskupo sprendimo. Kol kas mokytis seminarijoje dar liko pusantrų metų.
