Pasaulinė inkstų diena šiais metais minima kovo 9-ąją. Minint šią dieną, visuomenės dėmesys atkreipiamas į sergančiųjų inkstų ligomis problemas, šių ligų gydymo būdus ir pan. Jei inkstai nebefunkcionuoja, žmogui taikoma pakaitinė inkstų terapija – atliekamos dializės procedūros ir inksto transplantacija – kaip vienintelis šios ligos gydymo būdas. Mūsų šalyje transplantacijos laukiantiems recipientams taikomi du dializės būdai – hemodializė arba peritoninė dializė, kurių metu iš kraujo pašalinami nereikalingi medžiagų apykaitos produktai ir skysčių perteklius, kuris atsiranda inkstams nustojus funkcionuoti.
Šiuo metu Lietuvoje inksto transplantacijos laukia 161 recipientas, tačiau 61 iš jų dėl kokių nors medicininių priežasčių šiuo metu transplantacijos atlikti negalima. Šiemet jau atlikta 14 inkstų transplantacijų – 13 žmonių transplantuoti mirusių donorų inkstai, vienam – gyvo donoro inkstas.
Transplantacija yra ir ekonomiškai naudingesnė – po transplantacijos ligonių priežiūrai jau antrais metais išleidžiamų pinigų suma sumažėja, nei atliekant dializes. Be to, po transplantacijos žmonės vėl gali gyventi visavertį, laimingą gyvenimą, nes jie nebėra „priklausomi nuo mašinų“.
Nacionalinis transplantacijos biuras pristato istoriją apie trejus metus su transplantuotu inkstu gyvenančią moterį.
Ligą paveldėjo iš mamos
„Pagaliau jaučiuosi lyg iš kalėjimo ištrūkusi. Esu laisva, galiu veikti, ką noriu, keliauti, kur noriu, o širdyje laikau tik džiaugsmą”, – tvirtina 52 metų Nijolė Juršienė iš Karmėlavos (Kauno r.). Trejus metus su transplantuotu mirusio donoro inkstu gyvenanti moteris laiminga, kad pavyko išsivaduoti iš ilgus metus kankinusios ligos gniaužtų ir sunkiai pakeliamų dializės procedūrų.
Kai Nijolė buvo 32 metų, atlikus sudėtingus tyrimus jai buvo diagnozuota įgimta inkstų ir kepenų policistozė, kurią, kaip paaiškėjo, ji genetiškai paveldėjo iš savo mamos.
Ligos pradžioje Nijolė ėmė prastai jaustis, buvo labai silpna, ją pykino. Vėliau sutriko ne tik inkstų, bet ir skydliaukės, kepenų veikla, kankino aukštas kraujospūdis. „Krito svoris. Atrodžiau baisiai – buvau pilkšva, išgeltusi“, – prisimena moteris.
Pašlijus sveikatai, teko išeiti iš darbo Kaune esančiame „Baltijos“ siuvimo fabrike, kur Nijolė 10 metų dirbo lygintoja.
Moteriai buvo pripažintas neįgalumas. Gydytojai nefrologai ėmė ruošti ją hemodializės procedūroms. Ligoninėje buvo pašalintas nebefunkcionuojantis inkstas.
Dializės procedūros – pustrečių metų triskart per savaitę
Dializės procedūros triskart per savaitę po keturias valandas Nijolei buvo atliekamos pustrečių metų – tol, kol pagaliau sulaukė savojo inksto donoro. Šį laiką moteris vadina metais, visiškai išbrauktais iš jos gyvenimo – šitaip buvo sunku.
„Pažįstu žmonių, kurie dializės procedūras ištveria gana lengvai, – pasakoja Nijolė. – Tačiau man tai buvo nepakeliamų kančių laikas. O jau pačią pirmą dializės procedūrą prisiminsiu iki mirties! Kol buvo valomas mano kraujas, gulėjau lovoje tas keturias valandas kaip pagalys – sustingusi, nejudėdama, žvelgdama į vieną tašką lubose. Kai žvilgtelėjusi pamačiau, kaip tomis „šlangelėmis“ mano kraujas varinėjamas – išvis siaubas apėmė. Ir toks visiško bejėgiškumo jausmas, kad esi „pririštas“ prie aparatūros. O dar tie šalia gulintys žmonės! Kad žinotumėte, kaip sunku būdavo matyti aplinkui sergančius, nuo ligos papilkėjusius žmones!“ Laikui bėgant, Nijolė įprato per dializės procedūras miegoti: „Būdavo, užsitraukiu antklodę ant galvos, nes imdavo krėsti šaltis, ir užmiegu“.
Nepakeliamas fizinis sunkumas ją apimdavo ir po dializės procedūrų. Kartą po dializės iš Kauno grįždama į Karmėlavą, nualpo autobuse – taip buvo išsekusi ir nusilpusi. Grįžusi namo krisdavo į lovą miegoti. „Kol nepailsėdavau, būdavau lyg nuovoką praradusi – net nesuvokdavau, kur esu. Taip ir slinko košmaru virtęs gyvenimas: grįžti išsikankinusi, išsimiegi, kitą dieną jau lyg ir šiek tiek geriau jautiesi, o rytoj – ir vėl į dializę! Ir vėl viskas iš naujo,“ – sunkūs to laiko prisiminimai dar ir dabar persekioja Nijolę.
Didžiausia svajonė buvo – atsigerti vandens
Kol laukė inksto transplantacijos, moteris turėjo dar vieną nepasiekiamą svajonę: numalšinti troškulį ir prisigerti... vandens.
Nesveiki inkstai nebesugeba reguliuoti vandens ir druskų kiekio organizme, nebeišvalo kraujo nuo kenksmingų medžiagų, kurios pašalinamos su šlapimu. Kūnas ima tinti, padidėja arterinis kraujospūdis. Kad išvengtų rimtų komplikacijų ir nesikauptų toksinai, sergantysis turi laikytis specialaus mitybos režimo ir riboti skysčių kiekį.
166 centimetrų ūgio Nijolė sirgdama buvo neįtikėtinai sulysusi – svėrė vos 48 kilogramus. Todėl gydytojai įspėjo, kad per parą jos organizmas gali gauti ne daugiau kaip pusę litro skysčių. Tai – ne tik vanduo, bet ir, pavyzdžiui, kava, sriuba, obuolys, agurkas. Tad pusė litro per parą buvo neįtikėtinai mažas skysčių kiekis.
„Gal ir sunku tuo patikėti, bet aš šitaip buvau ištroškusi vandens, kad net sapnuose girdėdavau upelio čiurlenimą, vandens šniokštimą, – prisimena Nijolė. – Svajodavau, kaip vis geriu, geriu, geriu vandenį – iki negalėjimo! O tikrovėje – galėdavau tik prisisemti į burną vandens, palaikyti ir išspjauti. Per karščius, kai norėdavau atsigaivinti, agurką valgydavau. O troškimas tebuvo vienas: vandens!“
Transplantacija – dovana artėjančio jubiliejaus proga
Iškankinta ne tik ilgus metus trunkančios ligos, bet ir užsitęsusių kankinančių dializių, Nijolė kaip išganymo laukė transplantacijos ir visiškai jos nebijojo: „Žinojau, kad po transplantacijos bus visiškai kitoks gyvenimas“.
Tinkamas inksto donoras atsirado, kai iki Nijolės 50-mečio buvo likęs mėnuo. „Taigi, galima sakyti, jubiliejaus proga gavau šitokią Dievo ir donoro dovaną!“ – likimui ir donoro, kuris, žino, buvo jaunas žmogus, artimiesiems labai dėkinga Nijolė.
Po sėkmingos transplantacijos dar gulint ligoninėje išsipildė didžiulė Nijolės svajonė – pagaliau atsigerti tiek vandens, kiek norisi. „Kai tik gydytojai leido, per vieną parą išgėriau net 5 litrus vandens! Kaip arklys!“ – iš savo nenumalšinamo troškulio dabar jau juokiasi Nijolė. Jos kūnas buvo perdžiūvęs, todėl skysčių balansas buvo atstatomas ir lašinėmis.
Beje, po transplantacijos grįžo ne tik gyvenimo džiaugsmas, bet ir apetitas: „Man toks skanus tuomet atrodė ligoninės maistas – net tos ant vandens virtos košės! Kirtau jas su tokiu apetitu, kad maistą dalijančios moterys negalėjo atsistebėti!“ – juokiasi Nijolė.
Nors po transplantacijos ir tenka gerti daug įvairių šalutinį poveikį turinčių vaistų, dabar Nijolės sveikata nepalyginamai geresnė. „Susitvarkė net kepenų, skydliaukės veikla. Atsigavau. Paraudo mano skruostai. Pasitaisiau ir dabar sveriu 69 kilogramus. Mane giria aplinkiniai ir sako, kad atrodau gražiai“, – dažnai girdimais komplimentais džiaugiasi Nijolė.
Ilgus metus trukusi liga moteriai padėjo suprasti, kas tikri draugai, o kas – deja, ne. „Juk kai sergi, esi neįdomus ir daug kam nereikalingas. Laimei, liko pora tikrų draugių“, – džiaugiasi ji.
Mieliausia – anūko draugija
Dabar Nijolė turi tiek įvairiausios veiklos, tiek užsiėmimų, kad, regis, skuba atsigriebti už prarastą laiką – už ilgus alinančius ligos ir dializės metus.
Labiausiai Nijolė džiaugiasi anūko Eivyduko draugija, kuris.... kone trim mėnesiais vyresnis už močiutę! „Eivydukas gimė 2013 metų gruodį, o 2014 metų žiemą man buvo atlikta transplantacija ir aš, galima taip sakyti, gimiau antrą kartą! Taigi anūkėlis vyresnis už mane!“ – kvatoja laiminga Nijolė.
Karmėlavoje gyvenanti moteris džiaugiasi nuostabia gamta aplink jos namus. Dažnai išsiruošia pasivaikščioti į mišką ar į paupį – ir viena, ir su anūkėliu. Nijolė didžiuojasi darnia sūnaus Evaldo šeima ir giriasi gavusi labai gerą marčią Inetą.
Sunkiausiu gyvenimo metu mistiškai atklydo katytė
Nijolė gyvena atskirai nuo sūnaus šeimos – namie draugiją palaiko tik mylima katytė, mistiškai į jos namus atklydusi prieš 13 metų – tuomet, kai, lyg tyčia, buvo itin prasta moters sveikata ir labai sudėtingas gyvenimo tarpsnis.
„Daug visokių kačių aplink sukiodavosi, bet ta trijų spalvų katytė žaliomis akimis priklydo nežinia iš kur. Vieną dieną, girdžiu, kniaukia katytė kieme. Kitą dieną – ir vėl ji – tupi, žiūri į duris ir rėkia. Neiškenčiau, pravėriau duris ir užkalbinau: „Na, ir ko čia rėki? Užeik“. Katytė užėjo, pavaikščiojo po namus, apsižiūrėjo, susirangė – ir liko gulėti. Taip mudvi ir esame drauge jau trylika metų“, – pasakoja Nijolė. Ji negali atsidžiaugti, kad mylima augintinė tokia nuovoki – kai moteriai būdavo labai bloga, katytė ropšdavosi ant jos galvos, ant krūtinės, ant pilvo – įsitaisydavo ir imdavo garsiai burgzti: „Atrodo, kad ji šitaip burgzdama iščiulpdavo visą mano blogą energiją, prastą savijautą. Paskui pati katytė porą dienų prastai jausdavosi, kol atsigaudavo nuo to iš manęs ištraukto negerumo“.
Pomėgiai – seni ir nauji
Kita Nijolės veikla – atrasti nauji arba prisiminti seni pomėgiai. Vasarą baigė pusmetį trukusius siuvimo kursus. Pina iš vytelių. Tame pynėjų būrelyje ji viena – moteris, visi kiti pynėjai – vyrai. Užsiima Nijolė ir dekupažu. „O dar prisiminiau kadaise labai mėgtą mezgimą. Sėdau – ir per savaitę nusimezgiau suknelę!“ – džiaugiasi Nijolė.
Ji dalyvauja ir Lietuvos asociacijos „Gyvastis“, vienijančios žmones iki ir po transplantacijų, veikloje. Su gyvastiečiais jau dvejus metus buvo išsirengusi ir į žygius baidarėmis Lietuvos upėmis. „Koks adrenalinas! Jau dabar laukiu vasaros, kai ir vėl plauksime!“ – nauja aktyvaus laisvalaikio praleidimo forma susižavėjusi Nijolė.
O pakviesta Nacionalinio transplantacijos biuro specialistų, su jais vyksta į paskaitas apie organų donorystę. „Esu gyvas pavyzdys, kaip žmogus po transplantacijos vėl gali prisikelti gyvenimui“, – didžiuojasi Nijolė.
Kasdien džiaugdamasi gyvenimu, Nijolė neužmiršta žmogaus, kurio dėka galėjo sugrįžti į visavertį gyvenimą. Ji dažnai meldžiasi už savo donorą, o eidama pro bažnyčią, ten užsuka ir uždega žvakutę jo atminimui.
Loreta Čėsnienė
Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė
