Vakar Mažeikių kultūros centre įvyko spalvingas renginys – Mažeikių rajono savivaldybės garbės piliečio vardo suteikimo ir nominacijų įteikimo ceremonija bei šventinis koncertas. Mūsų rajono garbės piliečių sąrašą papildė žinomas mažeikiškis Vaclovas Radvilas. Apdovanojimas suteiktas už išskirtinį indėlį į Mažeikių rajono verslo aplinką, socialinį-ekonominį vystymą, aktyvią visuomeninę veiklą. Kandidatūrą Garbės piliečio vardo suteikimo komisijai pateikė Mažeikių rajono verslininkų asociacija.
Skirtingu laiku užaugę mažeikiškiai mažai arba visai nežino apie vyresniają kartą, todėl šiandien puiki galimybė bent iš dalies šią nišą užpildyti. Naujasis Garbės pilietis maloniai sutiko pabūti mūsų svečiu ir pašnekovu.
Garsi pavardė
V. Radvilas gimė 1942 m. vasario 9 d. Tirkšliuose. Taip gražiai sutapo, kad nominantas, ką tik atšventęs gražų 75-ąjį gimtadienį, gavo dar ir antrąją reikšmingą dovaną. Sutikite, gyvenime ne dažnai taip nutinka. Kaip sakė V. Radvilas, žinia apie garbingo vardo suteikimą jam buvo labai netikėta. Kai tave pastebi ir išskiria iš viso rajono gyventojų, išties didelė garbė. „Visada gyvenau ne dėl garbės ir ne dėl pinigų. Tiesiog mano toks būdas, žemaitiški genai ir charakteris. Visur, kur dirbau, man labai rūpėjo, kaip gyvena, kokiomis sąlygomis dirba ir jaučiasi žmonės“, – sakė pašnekovas.
V. Radvilas gimė valstiečių šeimoje, o pasidomėjus galimais giminės ryšiais su kilmingų Radvilų dinastija, Vaclovas sakė, kad jo giminaičiai buvo įnikę į paieškas ir tyrinėjimus, tačiau Lietuvos istorijos archyvuose pavyko aptikti šeimos genealogiją tik iki XVI a. Senesnių dokumentų Lietuvoje paprasčiausiai nėra.
Senelis Steponas Radvilas buvo žinomas akmenskaldys. Jo skaldyti akmenys iki šiol tebėra Stulpino malūno sienose ir kitur. Senelis iš mamos pusės Antanas Pocius buvo I pasaulinio karo dalyvis.
Tobulėjimo ir pažinimo link
1960 m. V. Radvilas baigė Tirkšlių vidurinę mokyklą ir įstojo į tuometinio Kauno politechnikos instituto Mechanikos fakultetą. 1965 m. atliko praktiką Mažeikių elektrotechnikos gamykloje ir pateko į formuojamą specialistų grupę būsimos Kompresorių gamyklos statybai. Tais pačiais metais baigė studijas su pagyrimu.
1966 m. pabaigoje nuo Mažeikių kompresorių gamyklos V. Radvilas buvo nukreiptas į suformuotą specialistų grupę Maskvoje, kuri turėjo atrinkti iš pateiktų užsienio įmonių tinkamiausius pasiūlymus ir paruošti kontraktą dėl kompresorių buitiniams šaldytuvams gamybos komplekso nupirkimo. Taip 1967 m. rugpjūčio 8 d. Maskvoje buvo pasirašytas kontraktas su Japonijos įmone „Nippon Electric industry Co.Ltd“ dėl gamybos komplekso nupirkimo Mažeikių kompresorių gamyklai. 1968 m. rugsėjo mėn. 14 žmonių grupė išvyko į Japoniją 1,5 mėnesio stažuotei, tačiau V. Radvilas užtruko šiek tiek ilgiau, nes buvo įtrauktas į inžinierių-inspektorių grupę, kuri buvo atsakinga už pakraunamų įrenginių atitikimą kontrakto sąlygoms, ir namo grįžo 1969 m. gegužės mėnesį.
Kuriamoje gamykloje save išbandė labai įvairiose pareigose pradedant nuo eilinio inžinieriaus, vėliau dirbo techninio skyriaus viršininku, vyriausiu technologu, gamyklos vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoju, o nuo 1976 m. spalio 20 d., dėl asmeninių priežasčių pasitraukus direktoriui Petrui Karaliui, dirbo gamyklos direktoriumi.
Daugelis vyresnių mažeikiškių gerai prisimena, kaip atrodė tuometinė Kompresorių gamykla: daugiaaukštis administracijos pastatas su priestatu, kuriame buvo miestiečių pamėgta valgykla, o antrame aukšte – renginių ir iškilmių salė, moderni gamybos įranga ir jaukios patalpos, gydymo kompleksas ir fizioterapijos kabinetas, didžiuliai šiltnamiai, poilsio namai Plateliuose ir Šventojoje, Palangoje, sporto kompleksas, muziejus, parduotuvė ir kiti objektai.
Apie 1985-uosius metus populiariausios jaunimo diskotekos buvo Kompresorių gamykloje, koncertai ir kolektyvų pasirodymai taip pat. Bet ta nostalgiška mažaspalvė romantika ir buvęs gražus laikas kažkur pralėkė, o kažkas pasistengė, kad greičiau pasimirštų.
„1991 m. kovo 8 d., nenurodant jokių priežasčių, buvau atleistas iš pareigų, nežiūrint į tai, kad M. Gorbačiovo įvestos ekonominės blokados sąlygomis sugebėjome pagaminti rekordinį produkcijos kiekį – 1,1 mln. kompresorių. Didelis griuvimas ir griovimas, kai kada net ir nusikalstamas neišmanymas pertvarkos laikotarpiu padarė daug žalos Lietuvos ekonomikai ir, kas skaudžiausia – žmonių gyvenimams“, – sakė buvęs direktorius V. Radvilas.
Vėlesni įvykiai parodė, ko galimai buvo siekiama keičiant gamyklos vadovus. Gamyklos žlugimas, milžiniška bedarbių armija, neišmokėti atlyginimai, suluošinti gyvenimai. Visa tai, kas liko iš garsiosios gamyklos, gerai matoma dar ir šiandien, nors praėjo 25 metai, ir, ko gero, tai matysime dar ilgai. 2013 m. TŪB „Mažeikių spaustuvė“ nedideliu tiražu išleido V. Radvilo atsiminimų knygelę „Mažeikių kompresorių gamykla“. Joje yra ir tokia įdomi autoriaus citata: „Kažkodėl atsitiko taip, kad jokios informacijos apie gamyklą nebeliko, viskas kažkur dingo, sąmoningai ar nesąmoningai buvo sunaikinta.“
Pokyčiai grūdina asmenybę
Kiekvienam žmogui sunku apsiprasti su tuo, kai politiniai skersvėjai dažnai tave tiesiog paverčia „niekuo“, o tam, kad kažką sukurtum, buvo paaukoti gražiausi jaunystės metai.
Tačiau, pasiraitojęs rankoves ir žemaitišką būdą, tų pačių metų gegužės mėnesį kartu su keliais bendraminčiais V. Radvilas įsteigė UAB „Vega“ ir buvo paskirtas šios įmonės vadovu. „Mūsų tikslas buvo pradėti valgomųjų ledų gamybą Mažeikiuose. Didelė darbo su užsieniečiais patirtis leido gana greitai surasti investuotojus – suomių įmonę „Ingman Foods“, su kuriais 1992 m. buvo pasirašyta sutartis ir įsteigta bendra Lietuvos–Suomijos įmonė „Ingman–Vega“. Jau daug metų UAB „Ingman ledai“ – moderniausia valgomųjų ledų bei vaflinių indelių gamintoja Baltijos šalyse, priklausanti Suomijos koncernui „Ingman Ice Cream“. Koncernui priklauso keturios valgomųjų ledų gamybos įmonės, įsikūrusios Soderkuloje (Suomija), Ahus (Švedija), Gomelyje (Baltarusija) ir Mažeikiuose.1993 m. birželio mėnesį Mažeikiuose buvo pagaminti pirmieji vakarietiškos kokybės valgomieji ledai. Kai kuriais metais įmonėje dirbdavo iki 300 mažeikiškių. Vėliau įmonė vadinosi „Ingman ledai“, o dabar „Unilever Lietuva ledų gamyba“. Įmonė sėkmingai dirbo ir tebedirba, pritraukė daug papildomų užsienio investicijų ir išplėtė veiklą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio rinkose.
Stresas, permainos, naujos įmonės steigimas, milžiniški tempai ir apkrovos pareikalavo milžiniškų emocinių ir fizinių jėgų, kurių organizmas tiesiog nebeatlaikė. „1994 m. nusprendžiau atsitraukti nuo aktyvios veiklos, kad sustiprėtų sveikata. Vietoj manęs sėkmingai pradėjo dirbti brolis Virginijus“, – sakėV. Radvilas.
Sustoti nemoka ir nenori
Jeigu žmogus negali gyventi be kokio nors užsiėmimo, o jo galvoje visada pilna idėjų, nelieka nieko kito, kaip visa tai realizuoti. „Matant daug Kompresorių gamyklos darbininkų be darbo, kilo mintis imtis šaldymo vitrinų nedidelėms maisto parduotuvėms gamybos. Tuo tikslu 1996 m. įsteigiau UAB „Viguva“. Patys sukonstravome šaldymo vitriną, kuri netgi turėjo pasisekimą 1997 m. „Litexpo“ vykusioje parodoje, taip pat gerą paklausą tarp pirkėjų Lietuvoje ir Latvijoje. Keletą metų įmonėje dirbo 20 žmonių, tačiau, atsiradus didiesiems prekybos tinklams, masiškai bankrutavo mažos maisto parduotuvės. Mūsų gaminys ilgaamžis, todėl pradėjo keliauti iš rankų į rankas ir gamybą teko stabdyti. Gamybines patalpas, visus įrengimus, tarp jų ir šiuolaikinę miltelinio dažymo technologiją, už simbolinę kainą išnuomavome kitai mažeikiškei įmonei UAB „Salas“, kuri gamina įvairius metalinius reklamos gaminius, teikia dažymo paslaugas ir stabiliai išlaiko 15–20 darbo vietų, – pasakojo V. Radvilas. – 2001 metais įsteigiau UAB „Balsių gojus“. Tais pačiais metais, su Šiaulių universitetu pasirašius sutartį, 2002 m. ant Virvytės upės, universiteto poilsio bazės teritorijoje, Akmenės rajono Balsių kaime, pastatėme nedidelę hidroelektrinę, kuria rūpinuosi iki šiol.“
Ir tai dar ne viskas
„Nors studijas baigiau su „raudonu“ diplomu, bet manęs nesuviliojo karjeros galimybės didmiesčiuose. Traukė gimtas kraštas ir pašalys. Čia tvyranti aura man suteikia tikėjimo savimi ir jėgų eiti per gyvenimą. Mane visada supo puikūs žmonės ir šiame gyvenime pasisekė pataikyti į savo roges. Argi tai ne didžiulė laimė? – džiaugėsi naujasis Garbės pilietis. – Atsijungus nuo įtemptų darbų atsirado galimybė užsiimti muzika. To troškau visą savo gyvenimą, tačiau nesugebėjau padalinti savęs tarp mokslų ir darbų. Mano mamos broliai buvo subūrę ansamblėlį, grodavo visokiose šventėse ir susibūrimuose. Man, mažam, leisdavo pamušti būgną. Pasaka, koks malonumas būdavo. Viekšnių liaudiškos kapelos „Virventa“ vadovui Rimantui Mikalauskui padedant, pramokau groti kontrabosu ir jau daug metų groju šioje kapeloje. Bosine gitara groti pamokė Muzikos mokyklos mokytojas Gintaras Pypkinas, todėl smagiai leidžiu laiką Trečiojo amžiaus universiteto kapeloje bei Mažeikių krašto kaimo kapeloje „Tėviškė“. Ne tik pati muzika yra atgaiva sielai, bet ir nuolatinis buvimas su kolegomis muzikantais ir su klausytojais bei žiūrovais. Atgaiva nuo rūpesčių man yra ir bitės, kurias laikau jau 30 metų.“
V. Radvilas su žmona Vitalija užaugino ir į gyvenimą išleido penkis vaikus: Rūtą, Simoną, Nerijų, Vaclovą, Augustę. Džiaugiasi, kad jau penki anūkai papildė šeimos ratą.
Ir dar. V. Radvilas jau apie 15 metų yra Mažeikių Rotary klubo narys. 2012 m. padedant Mažeikių Rotary klubui ir tuometiniam prezidentui V. Radvilui, lopšelio-darželio „Bitutė“ baseine įrengtas keltuvas vaikams su negalia, trijų laiptų koptuvai, vėliau – druskos kambarys.
Tokie ir panašūs faktai, o jų nemažai, per laiko prizmę asocijuojasi su senelio Stepono paliktais pėdsakais.
Gal vienam žmogui viso to ir per daug, bet jeigu tai teikia dvasinį malonumą ir yra didžioji gyvenimo paskirtis bei išbandymas, kodėl gi tuo nepasinaudojus. Gyvename tik vieną kartą...
Puslapį parengė Vytas ALEKNAVIČIUS
Autoriaus nuotr.
(teminis puslapis „Krašto lobynas“)
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia
