Geriausi šalies įvaizdžio ambasadoriai yra žymieji sportininkai, todėl jų nuopelnus turime pripažinti ir puoselėti, nes jie savo pasiekimais „apšviečia“ ir mus visus. Pasibaigus sportinei karjerai buvusiai žvaigždei yra ne tik balzamas, bet ir paskatinimas jaunimui žengti sunkiu, daug pasiaukojimo ir atsidavimo reikalaujančiu sportinės karjeros keliu.
Baimę kėlė ne tik Lietuvoje
Mūsų tautoje apie neeilinius žmones priimta sakyti „gimė tik vienas per šimtmetį“. Vargu ar kas galėtų atrasti dabar Lietuvoje panašų į Helmutą Lisiną – stalo teniso grandą, kuris mūsų stalo teniso istorijoje šaltojo karo laikotarpiu būtų pramynęs takus į dar neregėtą tarptautinę šlovę. Tai jis tarsi Kolumbas dar tais sunkiais laikais dešimtmečiais garsino ir vedė mažeikiškius į vis naujas ir naujas aukštumas. Tai jis – kaimo berniokas – Maskvoje prie žaliojo stalo drąsiai kovėsi su daugkartiniais pasaulio čempionais – japonais, kinais, amerikiečiais... Šias mano mintis gali pailiustruoti ir jo autobiografinė knyga „Paauglio skrydis į pasaulio platumas“, mielai skaitoma Vilniuje, tačiau nepastebėta Mažeikių knygų lentynose.
Jo šokdinamas celiulioidinis kamuoliukas pasiekė daugelį pasaulio žemynų – virš 40 šalių – ir ten buvo garsinamas žodis Mažeikiai. Būdamas Sovietų Sąjungos jaunių, o vėliau suaugusiųjų rinktinės žaidėjas, dar penkiolikmetis paauglys įvykdė SSSR sporto meistro normatyvus. Netrukus į Mažeikius atvyko atstovai ir įteikė vienam pirmųjų Lietuvoje garbingą pažymėjimą. Jis buvo jauniausias sporto meistras Lietuvoje.
Būtų galima kalbėti ir kalbėti...
Neseniai apie jį išgirdau per Vilniaus radiją, laidoje pranešė apie Helmuto klubą „PING-PONG“. Taip ir supratau, jog kalbama apie tą patį Lisiną, kuris dar vaikystėje paėmęs į rankas stalo teniso raketę, jos nebepaleidžia iki šiolei... Dabar jau pagrindinis jo gyvenimo tikslas – perduoti kitiems savo sukauptą ilgametę darbo patirtį ir paruošti Lietuvai naujas stalo teniso žvaigždes.
Gyvenime matęs visko: šilto ir šalto, juodo ir balto, šiandien tarp jaunimo, rodos, jis toks pat nepakeičiamas ir visiems reikalingas kaip prieš daugelį metų. Dar daugiau – jis ir dabar fantastiškai įsimylėjęs baltąjį kamuoliuką, su kuriuo pasirengęs bėgti net į pasaulio kraštą. O to pasaulio krašto pradžia – nedidelis miestelis Šiaurės Žemaitijoje – Mažeikiai. Sportininkas niekada neužmiršta savo šaknų. Jo autobiografinėje knygoje skaitome: „Nežinau, kaip būtų klostęsis mano gyvenimas, jei ne Mažeikiuose suspindęs laimės žiburys.“
1958 m. Helmutas sugrįžo Sovietų Sąjungos čempionu, o juk su broliais Vladu ir Edgaru treniravosi prie iš lentų tėvelio sukalto teniso stalo. Kamuoliukai tuo metu buvo sunkūs, kreivi ir labai greitai dūžtantys. Suskilusius klijuodavo acetonu, o raketes teko gamintis patiems –išsipjaudavo iš faneros, ant kurios užklijuodavo minkštus Kauno „Raudonojo Spalio“ nunešiotų batų puspadžius. Salėje žiemos metu visuomet tekdavo žaisti su pirštinėmis esant minusinei temperatūrai. Tokia buvo pradžių pradžia... Galbūt kai kam šitokie dalykai šiandien sunkiai įsivaizduojami, tačiau taip buvo.
H. Lisinas išliko toks pats stiprus dvasiškai, užsispyręs, labai puikiai žinantis baltojo kamuoliuko paslaptis ir pasirengęs jas perduoti jauniems, kurie galėtų pratęsti jo pradėtą darbą.
Turėtų likti pavyzdžiu
Jo pasiekimai turėtų ilgam išlikti pavyzdžiu jaunajai kartai. Per tą laikotarpį Mažeikiuose pasikeitė ne viena žaidėjų karta, tik gaila, kad Mažeikių sportiniame gyvenime jo vardas nėra įamžintas. Rajone buriasi nauji klubai, rengiamos varžybos, tačiau Helmuto vardas ir jo legendinės pergalės liko tarsi nežinomos.
Su džiaugsmu H. Lisinas parodo laišką, kurį gavo kažkada iš Mažeikių vidurinės mokyklos pedagogų kolektyvo. Štai kas jame rašoma: „Į Jus kreipiamės iš Jūsų gimtųjų Mažeikių. Mes mokykloje turime įkūrę istorijos muziejų. Renkame šiam muziejui po kruopelę apie mokyklos praėjusį gyvenimą. Didžiuojamės išgirdę apie žymesnį žmogų Lietuvoje, kuris yra mokęsis mūsų mokykloje – jais didžiuojamės. Norėtume, kad apie Jus, žinomą Lietuvos stalo tenisininką, žinotų šiandieniniai mokiniai...“
Ta proga norėčiau išreikšti nuoširdžiausią pagarbą Merkelio Račkausko gimnazijos direktorei Astai Žukauskienei, kuri nepamiršta brolių Lisinų: dailininkoVlado, baletmeisterio Edgaro ir Helmuto, ir kasmet kviečia apsilankyti jų gimnazijoje organizuojamuose susitikimuose.
Jaudulį sukėlė apdovanojimas, gautas po 60 metų iš Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjo Apolinaro Stonkaus – padėkos raštas, kuriame rašoma: „Lietuvos stalo teniso legendai – Helmutui Lisinui už Mažeikių vardo garsinimą Lietuvoje ir pasaulyje.“
Čikagos laikraštyje „Draugas“ žurnalistas Edv. Šulaitis rašė: „Kas domisi Lietuvos sportu, negalėjo nepastebėti Helmuto Lisino vardo. Helmuto spalvinga, neeilinė asmenybė – vaikystėje Mažeikiuose paėmęs į rankas stalo teniso raketę, jos nepaleidžia iki šiolei... Helmutas yra žymiausias iš trijų brolių (Vladas, Edgaras).“
Įėjo į istoriją
Broliai sėkmingai atstovavo Mažeikių rinktinei, prieš kurią dažnai suklupdavo ir didmiesčių meistrai. Helmutas pasiekė pačių aukščiausių viršūnių, tapdamas net pasaulinio garso Sovietų Sąjungos stalo teniso rinktinės nariu. Amerikos spauda negailėjo šiltų žodžių bažnytkaimio vaikinukui. Prie žaliojo stalo Helmutas negailestingai „traiškė“ milijoninių miestų – Vašingtono, Niujorko,Čikagos – bendraamžius. Jis buvo viliojamas gyventi svetur, tačiau nesusigundė finansiniais kontraktais ir pan. Mažeikiškis lieka ištikimas savo gimtajam kraštui – Lietuvai. Žurnalistas iš Amerikos rašė: „Jo taurias mintys turėtų išgirsti visi: tiek Lietuvoje, tiek užsienyje gyvenantys tautiečiai.“
Buvęs mažeikiškis su šypsenėle prisimena: „Rajono aukščiausi vadai pažadėjo „aukso kalnus“ užtikrindami mano šeimą Mažeikiuose (kur gyvenome), kad Stoties gatvė bus pervadinta į Lisinų gatvę.“
Baigdamas Helmutas pridūrė: „Įėjau į Mažeikių istoriją. Po mano sensacingų pergalių (1958–1959) tapau TSRS ir Lietuvos jaunių – moksleivių – nugalėtojas. Už aukštus sportinius pasiekimus Lietuvos švietimo ministro Mečislovo Gedvilo įsakymu Mažeikiuose pradėjo veikti stalo teniso Vaikų sporto mokykla.
Šiandieną jaunieji moksleiviai gali tuo džiaugtis. Smagu ir man.“
Rimantas KVESELAITIS
Lietuvos sporto federacijų sąjungos prezidentas
Nuotraukoje – H. Lisinas su dukra, kuri seka tėčio pėdomis ir perima jo darbą.
