Aloyzas Tendzegolskis žinomas rašytojas – aforizmų, satyrinių kūrinių autorius, išleidęs 9 knygas. Jo kūrybos spausdinta humoro ir satyros rinkinyje „Velnio tuzinas“ (1977), aforizmų rinkiniuose „Mintys minta mintimis“ (1983), „Buities priebutyje“ (1989). Yra išleidęs humoro knygas „Jausmų sutramdymas“ (1980), „Absurdo sapnai“ (2005), „Paskaityk suaugusiems“ (2006), „Humoreskos be politikos“ (2007), „Absurdo eilėraščiai“ (2007). Taip pat aforizmų knygą „Tūkstantis ir viena mintis“ (2006), eiliuotą romaną „Kančios, arba Mykolas ieško tiesos“ (2009) bei aforizmų romaną „Aistros“ (2014).
Taip pat jis – žinomas žurnalistas, daugelį metų dirbantis spaudoje, pastaruosius dešimtmečius vadovaujantis Varėnos rajono laikraščio „Merkio kraštas“ redakcijai. Kūrėjas, gimęs ir užaugęs Raseinių rajone, baigęs lituanistikos studijas Vilniaus universitete, iš pradžių mokytojavo, 1972 metais atvyko dirbti į tuomečio Varėnos rajono laikraščio „Raudonoji vėliava“ redakciją. Vėliau tapo jos vadovu, Nepriklausomybės metais kėlė žurnalistikos problemas respublikinėje spaudoje.
Sakoma, kūryba iš niekur neateina – ją maitina gyvenimas. A. Tendzegolskio kūrybai būdingas itin savitas literatūrinis braižas: kone matematinis mąstymas (turiu omenyje aforizmus), taiklus, spalvingas satyrinis žodis. Apie kūrybą, ano meto gyvenimą ir dabartį su rašytoju susitikome pasikalbėti „Merkio krašto“ redakcijoje, kone prieš keturiasdešimt metų prisiglaudusioje sename Varėnos parke.
Pirmiausia Jus skaitytojas tuometėje sovietinėje respublikinėje spaudoje („Šluotoje“, „Tarybinėje moteryje“, „Jaunimo gretose“ ir kituose leidiniuose) įsidėmėjo kaip literatą, kuriantį aforizmus. Kur ir kada gimė pirmoji sparnuotoji mintis, kas paskatino eiti šiuo literatūros keliu?
„Pirmoji sparnuotoji mintis...“ Taip, ši metafora ypač tinka mano pirmajai minčiai, nes ji – apie sparnuotį: „Varnėnas linksmas: snapu pats sau pažastis kutena“. Tačiau apie ją esu jau kažkur kalbėjęs, geriau pakomentuosiu vėlesnę mintį – pirmąjį studijų metų aforizmą, kurio, beje, nesu įrašęs į jokią savo knygą. Štai jis: „Studentai nesupranta senosios literatūros, o dėstytojai – naujosios.“ Atsimenu, nuskambėjęs per kažkokią pirmakursių šventę kieme, prie universiteto berželio, jis netikėtai sukėlė garsų žiūrovų juoką. Kitą dieną auditorijoje šventės įspūdžiais dalijosi politinės ekonomikos dėstytojas (pavardės neįsiminiau). Jis šypsodamasis pakartojo vakar išgirstą frazę apie literatūros studentus ir dėstytojus, pasiteiravo, kuris iš mūsų ją sugalvojo. Merginos šūktelėjo: Alius, Alius!.. Man tai buvo nuostabi akimirka.
Paskui kilo mintis, kad mano frazė ypač patiko renginyje dalyvavusiems tiksliųjų mokslų specialistams, besišaipantiems iš moderniosios poezijos, tokios kaip tuo metu didelių ginčų kėlusi Sigito Gedos kūryba. Buvau pastebėjęs, kad šie specialistai traukia per dantį literatūros dėstytojus, mat tada vyko garsioji sąjunginė „fizikų ir lyrikų“ diskusija, užsitęsusi daugelį metų.
Šiaip ar taip, šios frazės skambesį lėmė satyrinis elementas, pašaipa, kritika iš apačios... Buvo aišku, kad dauguma dėstytojų moderniosios poezijos neįkanda, bet neprisipažįsta!.. Ir štai aikštėje fuksų replika nuskambėjo kaip vaiko šūksnis, kad karalius nuogas...
Mane visąlaik traukė būtent kritiniai aforizmai, o sovietmečiu, rodos, tik tokie ir buvo reikalingi. Jaunieji aforistai, kurių radosi ir daugiau, periodinėje spaudoje rungtyniavo, kas parašys aštriau (kartais tai būdavo įmanoma), vienas ūktelėdavo – kitas atsiliepdavo. Aforistika buvo dygi, ironiška. Tikriausiai tai ir paskatino mane eiti šiuo literatūros keliu.
Skaitydamas Jūsų didžiausios apimties aforizmų knygą „Tūkstantis ir viena mintis“, susidariau įspūdį, kad ji rašyta daugybę metų. Antai daugelis knygos aforizmų, pavyzdžiui, „Laiką rodo ne laikrodžiai, o veidrodžiai“, „Be kolektyvo nebus proto, be vienatvės nebus išminties“, gali būti žmogaus gyvenimo credo. Mažyčiai kūriniai, bet itin vertingi dvasiniu požiūriu, reikalaujantys supratimo, galvojimo. Šis literatūros žanras – įvairiai aiškinamas. Kaip Jūs apibūdintumėte, kokią vietą aforizmas užima lietuvių literatūroje?
Taip, „Tūkstantis ir viena mintis“ – tai didžiausia mano knyga. Jos pavadinimas pasako tikslų aforizmų skaičių – tiek jų ten ir yra. Ji išleista 2006 metais, tad, be abejo, per dešimtmetį mano stalčiuje atsirado nemažai naujų aforizmų. Reikėtų juos paleisti. Rašytoja Vytautė Žilinskaitė, su kuria susirašinėju laiškais, ragina mane kuo skubiau išleisti naują aforizmų knygą. Išleisiu. Juos rašau be jokios pertraukos.
Tiesa, domiuosi šiuo žanru, aforizmų tema daviau keletą interviu („Nemunui“, „Valstiečių laikraščiui“, „Literatūrai ir menui“, „Metams“), parašiau straipsnį „Mūsų aforistikos būklė“. Nors tyrinėju šį žanrą, nesu nei teoretikas, nei literatūrologas. Tik gaila, kad mūsų autorių nėra pasauliniuose aforizmų rinkiniuose, kuriuose randame, pavyzdžiui, net keletą lenkų aforistų. O Lietuvoje mane džiugina kiekvienas perskaitytas brandus aforizmas. Tai mūsų perlai.
Klausausi lietuvių liaudies dainos „Ant tavo galvelės perlų vainikėlis“ ir galvoju apie literatūrą, mūsų šalelę... Taip, taiklūs paradoksai aforistikoje sužėri perlais. O gerų aforizmų yra kiekvienoje šio žanro knygoje, vienur daugiau, kitur mažiau. Norėčiau pakalbėti apie tai plačiau.
Po karo Lietuvoje beveik tris dešimtmečius nepasirodė nė viena mūsų aforistų knyga. Tris dešimtmečius! Iš pradžių, rodos, niekas nė nežinojo, kad juos kuria tolimi rašytojai, kad kitose šalyse leidžiamos šiuolaikinių aforizmų knygos. Tik pas mus plytėjo sausra. Tada buvo šūkių metas. Bet pamažu po šūkiais, skambančiais nuo aukštesnių kraigų, pasigirsdavo tylių replikų ir frazių. Aforizmais ėmė mirgėti spauda. Pagaliau reikia tiksliai pasakyti: keista buvo „Vagos“ leidyklos nuostata – neleisti šiuolaikinių aforizmų knygų. Tiesa, ji 1968 metais išleido prancūzų XVII amžiaus aforistikos klasiko Fransua de Larošfuko knygelę „Mintys“. Ir sustojo. Žurnaluose ir laikraščiuose originalių aforizmų gausėjo. Įvairiausių, tačiau ne tik buitinių. Ir štai 1974 m. pasirodė pirmoji sovietmetyje šio žanro knyga, parašyta mūsiškio autoriaus. Tai Vytauto Karaliaus aforizmų rinkinys „Sizifas be akmens“. Keistenybė dar labiau išryškėjo pastebėjus, kad šią knygą išleido ne „Vaga“, o Lietuvos TSR žurnalistų sąjunga!.. Praverskime šią ilgai lauktą knygelę. Ar yra joje brandžių minčių?
Skaitome:
„Susisteminta kvailystė galingesnė negu palaida išmintis“,
„Naujos mintys tos, kurias jauti kaip įskilimą uoloje“,
„Lengviausia vainikuoti nulį: jis turi reikalingą formą“,
„Laisvė – susitikimas su pasauliu be įkyrių tarpininkų“,
„Kolektyvinės nuomonės patogios kaip kolektyviniai sodai: užtenka vieno sargo“,
„Kuo kietesnis skliautas, tuo garsesnis juokas“,
„Kas rašo dėl duonos, tas parašo ir dėl pyrago“,
„Juoką galima dėti net į pamatus, bet reikalingi ir akmenys“,
„Kai melas turi sistemą, jis panašus į tiesą“,
„Akį galima taip ištreniruoti, kad ji nematys ir vidury dienos“,
„Lengviau būti pažangiam, negu teisingam“,
„Tarp praeities ir ateities toks mažas tarpas, kad žmogus suspaustas ligi skausmo“.
Kartais aforizmai pavadinami auksinėmis mintimis, tačiau kalbant apie užsitęsusį pompastikos ir melo sovietmetį ar ne geriau juos vadinti perlais? (Jų pasitaikydavo ir įprastose prozos knygose.) Šiais žėrinčiais paradoksais tada buvo reiškiami patys svarbiausi gyvenimo klausimai. Tai buvo protestas, kritika, skilimas uoloje, o šalia – jokių papildomų žodžių, jokio nuolaidžiavimo ir baimės. Štai žmogaus orumas.
Skaitytojus gal labiausia nustebino Jūsų knyga „Aistros“, kurią su įvadiniu straipsneliu išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Tai neįprastos formos kūrinys: jame aforizmai tarpusavyje sudaro ryškų siužetą. Supulsuoja veikėjų charakteriai, išryškėja romano užuomazgos, vyksmas – kryptis, įtampa, konfliktas, kulminacija... Vienas veikėjas rašo laiškus kitam – moko, ugdo, auklėja. Jaunuolis padaro karjerą, tampa politiku, bet aukštuomenė jį sužlugdo, ir jo neišgelbsti nė vyresniojo draugo – mokytojo ir filosofo – atkakliai rašomi nuoširdūs laiškai.
Aš taip supratau šią knygą – sekiau jos siužetą, tuo pat metu visąlaik gėrėdamasis brandžiomis aforistinėmis frazėmis. Kodėl būtent aforizmo žanro forma ėmėtės kurti šį romaną?
Man pačiam mįslinga ši knyga, norisi su kuo nors apie ją pašnekėti. Net trys žmonės – filosofas, žurnalistė ir studentė – bandė rašyti jai recenzijas, bet nė vienam nepavyko. Jie patys negalėdavo suprasti, kodėl stringa, bet nesakė, kad romanas per sunkus. Taip, iš tikrųjų jame nėra sudėtingų alegorijų ar metaforų, veiksmo vietos kaitos. Vis dėlto tai – neįprastas formos kūrinys. Panašiai jį aiškinate ir Jūs, ir leidykla savo įžanginiame žodyje. Galiu tik pratęsti komentarus.
„Aistrose“ aforizmai byloja antruoju asmeniu, liepiamąja nuosaka, pavyzdžiui: „Remkis uodega kaip genys“, „Suki ne galvą, o tuščias girnas“, „Triuškinsi kaltus, o kai pats nusikalsi, – ir nekaltus“, „Sakyk „pirmyn“ ir būsi pirmininkas“... O išdėstytuose pagal prasmę aforizmuose reiškiasi du asmenys: vienas jų moko kitą – bendrauja tarsi mokytojas ir mokinys. Sakiniai nesusiję (tai atskiri aforizmai), bet tarp jų vyksta veiksmas, atsiranda vaizdų slinktis, siužetas. Tai akivaizdu.
Aforizmas jau veikia skaitytoją ne tik atskira mintimi, bet ir aplinka, visu kūriniu. Mokytojas ugdo jaunuolį, rašo jam laiškus, o knygoje pateiktos tik mintys iš laiškų. Tačiau matyti, kaip vėliau jaunuolis išpuiksta, susivilioja karjera, išduoda auklėtoją, o kritęs vėl grįžta pas jį atgailaudamas. Mokytojas atsako: „Suktybes priskiri pergalėms“, „Didelę naudą besverdamas sulaužei svarstykles“, „Teisiškai išsisukęs – morališkai išsilaižysi“... Kai žinai siužetą, lengviau rikiuojasi vaizdai – tarsi operoje. Aforizmas tampa iškalbingesnis. Štai kaip aš pats suprantu šį kūrinį. Tiktai čia gal per daug to mokslo...
Pirmiausia į literatūrą atėjote su aforizmais. Bet pirmoji autorinė Jūsų knyga „Jausmų sutramdymas“, išleista 1980 metais, buvo humoreskos. Šia knyga gražiai įsiterpėte į tuometį literatūrinį gyvenimą. Kaip atsitiko, kad pirmąją išleidote ne aforizmų autorinę knygą, o humoreskų?
Taip, aforizmus rašęs nuo paauglystės, pirmiausia išleidau ne jų, o humoreskų knygą. Jaunieji aforistai kalbėdavo, kad „Vagos“ leidykla vis atmeta jų aforizmus. Ji, kaip jau sakiau, atmetė netgi V. Karaliaus aforizmų knygelę. Jaunieji galvojo, kas čia bus, bet negalėjo nieko padaryti. Tada aš lyg pabaidytas zuikis šokau į šalį – pradėjau rašyti humoreskas, kurių rinkinį ta pati „Vagos“ leidykla jau priėmė. Taip atsirado „Jausmų sutramdymas“.
Lietuvoje mokiausi tik iš V. Žilinskaitės – visi kiti satyrikai man atrodė šiurkštūs. Kaip nudžiugau, kai kolegė Irena Leonavičiūtė šios knygelės recenzijoje parašė, kad mano humoreskoms būdinga poezija! Šito siekiau taip pat kaip ir humoro. O buvęs kolega, Šakių rajono laikraščio „Draugas“ redaktorius Gintautas Judickas, taip pat recenzavęs šią mano knygelę, parašė, kad humoreskose „nemažai lyriškų, tikrai poetinių įvaizdžių, skaidrumo“.
Visąlaik maniau, kad mūsų vyrų humoreskos per daug sutirštintos, utriruotos. Be abejo, džiaugiausi šia savo knygele, greit aplenkusia aforizmus. Tačiau maniau, kad mano aforizmai vertingesni už humoristinius rišliuosius tekstus. Tik vėliau atkreipiau dėmesį į vieno recenzento pastabėlę, kad mano humoreskose daug aforizmų. Niekada šito nesiekiau – aforizmai turi gyvuoti atskirai nuo gyvenimo smulkmės, nuo pasakojamojo stiliaus.
Taip, ši mano humoreskų knygelė buvo šiltai priimta, nors didesnių recenzijų nesulaukė. Retas užčiuopė mano ieškojimus. Daugiausia siekiau rašyti rimtai, humoristinio traktato forma.
Išleidote ir kitų neįprastų literatūros gurmanams knygų – „Absurdo sapnai“ ir „Absurdo eilėraščiai“. Kaip radosi šie kūriniai?
Kartą mano dukrelė Astutė, švęsdama savo gimimo dieną, svečiams pasakė anekdotą: „Skrido du drambliai: vienas į šiaurę, o kitas raudonas“ – ir visi nusikvatojo... Kas čia per reiškinys?.. Tokių anekdotų liaudyje yra daug. Kaip ir tautosakoje – melų pasakų. Tai absurdo anekdotai ir absurdo pasakos. Pavyzdžiui, vienoje melų pasakoje medžiotojas dėsto: „Žiūriu – atlekia pulkas žąsų. Aš kad šausiu į tas žąsis! Ir nušoviau tris žąsis ir du zuikius.“ Kodėl melų pasakos užrašomos ir leidžiamos jų knygos?
Viena lietuvių tautosakininkė rašo: „Kai fantastinė išmonė melų pasakose nustelbė rimtas žmonių elgesio taisykles, jas imta laikyti gražia neteisybe.“ Ne, iš tiesų yra kitaip. Ir melų pasakos, ir absurdo anekdotai yra logikos parodijos. Žmogų traukia ne „graži neteisybė“, o pasišaipymas iš logikos standartų, kitaip sakant, žmogų traukia ne graži, o juokinga neteisybė. Štai taip radosi mano knygelės „Absurdo sapnai“ ir „Absurdo eilėraščiai“.
Lietuvių filosofas, knygos „Logika“ autorius Alfonsas Vaišvila recenzijoje, išspausdintoje „Literatūros ir meno“ savaitraštyje, rašė, kad „šių knygelių absurdas – tai priemonė intelektualiam humorui kurti“. Šis mano pomėgis prasidėjo galbūt absurdo paroda Tado Trumpos šventėse, kurių balandžio 1-osios proga Varėnoje suorganizavau net keturias. Tada kilo Atgimimas, visus traukė absurdo estetika. Mane pasikvietė LKP Varėnos rajono komiteto sekretorė Stanislava Žilinskienė, bet absurdo parodos neuždraudė, nes ištraukęs iš kišenės parodžiau „Komjaunimo tiesos“ laikraščio iškarpą, kur buvo aprašyta analogiška studentų paroda. Kūriau vis naujus eksponatus: dviašmenį kirvį (iš metalo!), žirkles, kurių žiedai sunerti, ir pan. Visa tai, be abejo, simbolizavo beprasmišką darbą – šie daiktai buvo tokie natūralūs...
Beje, logikos parodijomis, mano nuomone, grindžiami ir išpopuliarėjusio Nesąmonių muziejaus, įkurto 1994 metais viename Austrijos miestelyje ir pavadinto „Nonseum“, eksponatai, čia užimantys net tris pastatus. O šio miestelio pavadinimas – sunkiai ištariamas žodis, todėl skiemenuoju: Hern-baum-gar-tenas. (Gal jo kam prireiks.) Tačiau mano absurdo knygelės nieko nemoko ir nekritikuoja. Jose humoras sudėtingesnis. Siekiama, kad išnyktų prasmė ir liktų tik humoras. Taip reikia. Pasaulyje tai nėra naujiena.
Na, pabaigai pasakysiu bent vieną savo absurdo eilėraštį:
„Tvora ant sniego
Neskiria nieko,
Tik kairį nieką
Nuo dešinio nieko.“
Atrodo, kad ir mano aforizmuose, ir humoreskose, ir absurdo humoro kūriniuose šeimininkauja filosofija.
Gal jau užteks rimtai apie humorą kalbėti...
Kalbėjosi Česlovas Skaržinskas
Rašytojas Aloyzas Tendzegolskis. Zitos Stankevičienės nuotrauka
