Prieš 14 metų, tais tolimais 2001-aisiais Mažeikių „Nafta“ laimėjo LKAL, pereinamojoje serijoje įveikė LKL autsaiderę Marijampolės „Suvalkiją“ ir taip įgijo teisę žaisti stipriausioje šalies krepšinio lygoje. Praėjusiais metais istorijos ratas nesmarkiai krustelėjo – dabartinė „Mažeikių“ komanda vėl žaidė tarp stipriausiųjų, tačiau užėmė paskutinę vietą ir po debiutinio sezono prarado vietą LKL. Kaip ir tais 2001-aisiais, taip ir 2015-aisiais, Mažeikių reprezentacinė krepšinio komanda buvo trenerio Aloyzo Rudžio rankose. Vasaros atostogų proga – interviu su juo.
– Treneri, ką veikiate pasibaigus LKL sezonui?
– Po paskutinių atkeltų rungtynių su „Nevėžiu“, kurį mes nugalėjome, Sporto mokykloje dar kurį laiką treniravau 1998-ųjų gimimo vaikinus, o dabar – poilsis, pertrauka.
– Ar stebėjote LKL finalines kovas?
– Klaipėdos arenoje mačiau „Utenos“ triumfą. Šiek tiek ironiška, bet, manyčiau, prie jų pergalingo finišo prisidėjome ir mes. Laimėję Utenoje, nustūmėme juos į penktąją vietą reguliariajame sezone. Taip jie prarado aikštės pranašumą ketvirtfinalyje prieš „Pieno žvaigždes“ ir tapo pirmąja komanda istorijoje, laimėjusia atkrintamųjų seriją trimis pergalėmis išvykoje. Mūsų pergalė Utenoje juos pakeitė, mobilizavo, o Dainius Adomaitis išrinktas geriausiu LKL treneriu.
– Domitės kitų Europos lygų komandų žaidimu, NBA?
– Pasibaigus sezonui atsiranda laisvo laiko, todėl stebiu varžybas Europos lygų, kuriose žaidžia lietuviai. Taip pat ir NBA, nors man mielesnis mūsų krepšinis. Tik Europoje galime įsitikinti, kad ne pinigai laimi aikštelėje. Daugybę milijonų per sezoną praryja CSKA komandos išlaikymas, bet jie Eurolygos niekaip nelaimi. Prieš keletą metų Rygoje teko dalyvauti Klyvlando „Cavaliers“ trenerio Deivydo Blato seminare. Įkvepianti asmenybė, išskirtinė.
– Kiek krepšinyje svarbios emocijos? Kur ta riba, kiek jų turėtų būti, kiek reikėtų vengti?
– Šiuo atžvilgiu LKL sezonas buvo išskirtinis. Jame didžiulis dėmesys atkreiptas į žaidėjų ir trenerių emocijų reiškimą aikštelėje, gestų rodymus ir panašiai. Buvo skirta daug techninių pražangų, vyko daug diskusijų šia tema.
– Ar save laikote emocingu treneriu?
– Žinoma. Kita vertus, šiame sezone užsidirbau 3-4 technines pražangas ir šioje kategorijoje nebuvau lyderis, todėl turbūt nesu pats emocingiausias (šypsosi).
– Kaip vertinate savo, kaip trenerio, karjerą: ar jau pasiekėte viską, ką galėjote? Gal didžiosios pergalės dar prieš akis?
– Jau nemažai pasiekta, buvo skambių pergalių ir prizinių vietų tiek LKL, tiek BBL. Šiame sezone pagal amžių už mane buvo vyresni tik „Dzūkijos“ A. Urlep ir „Žalgirio“ G. Krapikas. Tai daug ką pasako. Kiti treneriai jaunesni dešimtmečiais. Dabar didelių pasiūlymų neturiu ir jų nesitikiu. Šis sezonas su „Mažeikiais“ ne toks, kad tokių būtų galima sulaukti. Kai pralaimi komanda, bet kokiu atveju pralaimi ir treneris, nesvarbu, kokios būtų pralaimėjimo priežastys.
– Kas svarbiausia trenerio darbe?
– Trenerio gyvenime labai svarbus sėkmės faktorius. Kartais nuo šlovės, pergalės skiria „0,8 sekundės“ ir per jas pralaimėjęs esi greitai pamirštamas. Taip pat svarbu ilgalaikis kryptingas darbas, savos sistemos turėjimas.
– Ar jums neatsibodo Mažeikiai?
– Neatsibodo. Visada čia buvo įdomu dirbti. Keletą sezonų kopėme į kalną, dukart laimėjome NKL, patekome tarp stipriausių komandų. Gaila, kad praėjusiame sezone komplektacijoje padarėme klaidų. Neturėdami pakankamai pinigų tikėjome, kad esami NKL žaidėjai kels savo lygį ir pasieks pergalių LKL, bet pasirodė, kad jų galimybės smarkiai ribotos. Jei sudėties pakeitimus būtume padarę anksčiau, manau, būtume kovoję dėl 8–9 vietų ir tikrai nelikę paskutiniai. Kaip aš sezono pabaigoje juokavau: „Mums pritrūko paskutinio, penktojo, rato...“
– Kaip galvojate, ar jūs neatsibodote Mažeikiams?
– Labiausiai mane praėjusiame sezone džiugino mūsų mažoje Sporto mokyklos salytėje susirinkę žiūrovai. Kaip kantriai ir ilgai jie laukė pergalių! Visada tikėjo mumis, o mes pergalei pasiekti atiduodavome visas jėgas. Taip pat nustebino, kai grįžus po pergalės išvykoje mažeikiškiai mus pasitiko, dėkojo. Atsakant į klausimą – gali būti. Aš Mažeikiuose jau 29 metai, gal ir pabodau daug kam. Ar kvies treniruoti „Mažeikius“, nežinau, valdyba nuspręs.
– Prieš 14 metų pirmą kartą su Mažeikių komanda žengėte į LKL, buvote kupini iššūkių. Po daugelio metų grįžote tarp geriausių klubų, bet vėl tenka žengti žingsnį atgal. Ar tai nuvilia?
– Tai tiesiog grįžimas atgal, tam tikras atsitraukimas. Krepšinyje yra pakilimai, yra ir nuosmukiai. Su tuo reikia susitaikyti. Negalima visą laiką žiūrėti atgal ir plakti save už padarytas klaidas. Kaip minėjau, mūsų didžiausia klaida buvo vėlyva komplektacija. Ateityje iš to reikia pasimokyti.
– Kaip nusiraminate po emocingų, pralaimėtų rungtynių ar nesėkmingo sezono?
– Visaip būna. Kartais po labai skaudžių nesėkmių keletą dienų nerandu vietos, niekaip negaliu nusiraminti. Tada laukiu kitų rungtynių, kurioms ruošiantis pasimiršta praėjusios. Stresą nuimti padeda plaukiojimas baseine, bėgiojimas, tenisas, taip pat knygų skaitymas. Ką tik pradėjau skaityti Roberto Petrausko „Trečiojo Reicho triumfas“. Tokia storoka, bus rimtas iššūkis.
– Kaip bėgant metams keičiasi jūsų meilė krepšiniui?
– Vaikų treneriu pradėjau dirbti 1983 m. studijų laikais Vilniaus sporto mokykloje, kuriai vadovavo Jonas Kazlauskas. Vyrų komandas treniruoju nuo 1993 metų. Gydytojų išvada būtų paprasta – esu priklausomas nuo krepšinio (šypsosi). Tai pomėgis ir darbas, tai didžiulė gyvenimo dalis, kurioje niekada netrūksta emocijų ir entuziazmo. Tiesa, metus visgi skaičiuoju. Kartais pagalvoju: „Gal aš jau per senas?“ Pavyzdžiui, NKL tikrai būčiau vyriausias treneris, ir galbūt pasakysite, kad man ten nėra iššūkių? Netiesa, iššūkių yra – jaunimas, aploškite mano komandą, jei galite. Dvejus metus iš eilės to padaryti nesugebėjote.
– Ar Mažeikiams reikia LKL lygio komandos?
– Mažeikių miestui reikia LKL komandos, reikia naujos šiuolaikinės krepšinio arenos, reikia generalinio komandos rėmėjo. Tada viskas bus gerai. Futbolas Mažeikiuose paminėjo 90 metų ir turi kur kas gilesnes tradicijas, tačiau, aš manau, čia yra pakankamai krepšinį mylinčių žmonių, kuriems aukščiausio lygio rungtynės visada būtų kaip šventė.
– Įsivaizduokime, kad susitiksime interviu po 14 metų. Apie kokį krepšinį Mažeikiuose tada kalbėsime?
– Jeigu mažesni Lietuvos miesteliai, tokie kaip Utena ir Prienai, gali suburti komandas, kurios yra LKL viršuje, Mažeikiai irgi gali, ir tam nereikia laukti 14 metų. Mūsų miesto komanda bus elite, žais Europos taurės turnyre ir aš to nuoširdžiai linkiu visiems mažeikiškiams.
