Susiruošti bėgti yra gerokai paprasčiau nei eiti. Aiški riba tarp kasdienio įprasto judėjimo ir lapnojimo suprakaitavus (tik nepainiokite to su sportu, nes sportas — tai jau specializuota veikla, kuriai reikia įgūdžių, rezultatų) labai padeda. Kai sau įsakai bėgti, įsivarai į kampą. Žinai, kad teks pakentėti, apsitempi sportinius rūbus ir bėgi. Nes reikia. Dėl kalorijų, mados ar sunkiai nupasakojamo mazochizmo.
Su ėjimu sudėtingiau. Pirmiausia dėl to, kad kasdienybė ir šiaip sietina su vaikščiojimu, o ne bėgiojimu. Iki parduotuvės, po parką ar dar kur. Tam nereikia ypatingų valios pastangų ar juo labiau specialaus laiko, drabužių, progos. Trinktelėjai trobos durimis ir eini.
Tik kur?
Skaitydamas kelionių aprašymus (ypač piligriminių) jaučiu, kaip širdyje kyla pavydas. Nepiktas, bet visgi. Nes autorius moka vaikščioti. Ne bėgioti. Kai vietos keitimas arba turistavimas tapęs pseudodvasinio tobulėjimo garantija, elementarioji, paprasta piligrimystė yra beprotiškai didelė vertybė. Jai nereikia brangių kelionių ar sudėtingų žygių. Tik atviros širdies ir noro eiti. Be trizniojimo.
Dingojas, kad Bažnyčia dar ne iki galo supranta piligrimystės svarbą ir vertę dabarties pasaulyje. Jai išryškinti nebūtinos sudėtingos teologinės konstrukcijos ar perlenktas ir dažnai suvaidintas dvasingumas. Piligrimystė suteikia galimybę keliauti Dievo link ir su Dievu visai, neignoruojant to, kas dabar madinga: kokybiškų batų, puikios striukės ar kuprinės, besišypsančių pakeleivių ir tiesiog mielo gamtos vaizdo su galimybe pasigirti socialiniuose tinkluose.
Banalu? Lėkšta? Ko gero, taip, tačiau sugalvokite ką nors patrauklesnio ir pa(si)siūlykite įgyvendinti, kad veiktų, kad vestų žmones dievop ir pamatysite, jog geriausiai veikia būtent tai. Piligrimystė, tikėtina, yra veiksmingiausias būdas derinti materiją ir dvasią. Nes, pasikartosiu, kasdienis Dievo kvietimas į Kelią nereiškia ėjimo kenčiant. Tačiau šis kvietimas nėra ir nūnai išpopuliarėjęs bedvasis „valgomasis / geriamasis turizmas“, kuris visai lengvai, dėl pelno, gali būti pristatytas kaip „tikroji piligrimystė“.
Šių dviejų kraštutinumų patartina vengti. Ir aš žinau, kaip.
Ogi pasirenkant „aukso vidurį“: einant tarptautiniu keliu čia, Lietuvoje, kuris mus sujungia su didžiąja krikščionybės Tradicija. Ir netoli, ir paprasta, ir tikra. Kai paskutinį kartą išėjau į vietinį Šv. Jokūbo kelią, tapo galutinai aišku, kodėl jis būtinas Lietuvoje. Todėl, kad vienija visus verčiausius ir svarbiausius dabarties žmogui aspektus: fizinį aktyvumą, išsivadavimą nuo viską smaugiančios pilkosios kasdienos, tarptautiškumą ir sąsajas su tikėjimo tradicija bei tam tikrą dvasingumo pažadą.
Tik viena labai svarbi aplinkybė — kelias turi būti Šventojo Jokūbo, o ne koks nors kitas, projokūbiškas.
Atmetus šią svarbią tikėjimui asmenybę, nebelieka nieko. Tiksliau, pirmyn, į kelią, Santjago de Kompostelos link, tačiau tik per garsiuosius tikėjimo vyrus. Pirmiausia – Jėzus, tada – šv. Jokūbas ir tik pačioje pabaigoje — kelias (isp. camino). Pradėjus seką ne nuo to galo kyla rimta dvejonė dėl piligrimystės, nes lieka tik fizinis aktyvumas ir visa tai, ką vadiname kalorijų deginimu.
Tuomet geriau bėgioti ir nevaidinti piligrimo.
