Tiek branduolinės, tiek radiologinės avarijos metu į aplinką gali patekti radioaktyviosios medžiagos ir sukelti gyventojų sveikatos sutrikimų. Tuo branduolinė ir radiologinė avarija panašios. Tačiau yra labai daug skirtumų, apie juos plačiau pasakoja Radiacinės saugos centro (RSC) Avarijų valdymo ir mokymo skyriaus vedėjas Paulius Ruželė ir šio skyriaus specialistė Danutė Šidiškienė.
Visų pirma, branduolinės ir radiologinės avarijos skiriasi savo sunkumu, t. y. poveikio mastu žmonėms ir aplinkai. Dalis gyventojų yra girdėję apie Tarptautinę branduolinių ir radiologinių įvykių skalę (angl. The International Nuclear and Radiological Event Scale, INES), kuri skirta naudoti teikiant informaciją visuomenei, būtent, apie šių avarijų sunkumą. Lygiai taip, kaip nebūtų įmanoma suprasti informacijos apie žemės drebėjimo mastą be Richterio skalės arba oro temperatūros be Celsijaus, INES skalė paaiškina branduolinių ir radiologinių įvykių, atsitinkančių naudojant radioaktyviuosius šaltinius pramonėje, medicinoje ar vežant radioaktyviąsias medžiagas bei eksploatuojant atominių elektrinių ir kitus branduolinius reaktorius (branduoliniai reaktoriai taip pat yra jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniai), sunkumą.
Trumpai apie INES skalę
INES skalę sudaro 7 lygiai: 1 lygis – anomalija, kai sutrinka įprastinė radioaktyvųjį šaltinį turinčio objekto ar įrenginio veikla, tačiau jokio pavojaus darbuotojams nėra; 2 ir 3 lygiai reiškia, kad smarkiai sutriko saugos sistemų darbas arba įvykis turėjo poveikį, nors ir nedidelį, darbuotojams ir objekto aplinkai. 2 ir 3 lygių įvykiai priskiriami incidentams, o nuo 4 lygio klasifikuojamos branduolinės ar radiologinės avarijos. 4 lygio avarijos yra lokalaus pobūdžio, tai reiškia, kad už objekto teritorijos ribų šio lygio avarija pasekmių žmonėms, tikėtina, neturės. 5 lygio avarija lemia didesnius padarinius. Radioaktyviųjų medžiagų išmetama į aplinką didesniais kiekiais, reikia imtis įvairių apsaugomųjų veiksmų. Pavyzdžiui, 5 lygio avarijoms priskiriamas sunkus reaktoriaus šerdies pažeidimas, įvykęs 1979 m. Trijų Mylių salos atominėje elektrinėje JAV ir 1987 m. Gojanijos mieste Brazilijoje įvykusi sunki radiologinė avarija, kurią nulėmė paliktas ir pažeistas didelio aktyvumo cezio (137Cs) radioaktyvusis šaltinis. 6 lygio avarijos yra sunkios, jų metu į aplinką išmetami dideli radioaktyviųjų medžiagų kiekiai. Šio lygio avarija 1957 m. įvyko Kyštyme, Rusijoje, kai po sprogimo radioaktyviųjų atliekų rezervuare į aplinką pasklido didelis radioaktyviųjų medžiagų kiekis. Skalė baigiasi 7 lygiu. Tai didelės avarijos. Tokių avarijų pavyzdžiai yra 1986 m. Ukrainoje įvykusi avarija Černobylio atominėje elektrinėje, kurios metu į aplinką patekusios radioaktyviosios medžiagos pasklido didelėje teritorijoje ir sukėlė reikšmingą neigiamą poveikį žmonių sveikatai ir aplinkai, ir 2011 m. įvykusi avarija Fukušimos atominėje elektrinėje Japonijoje, kurios metu plačiai pasklidusios radioaktyviosios medžiagos sukėlė didelę žalą aplinkai.
Kuo skiriasi branduolinė ir radiologinė avarijos?
Avarijos skirstomos į branduolines ir radiologines. Pirmosios susijusios su nevaldoma branduolių dalijimosi grandinine reakcija atominių elektrinių, moksliniuose, atominių laivų ir kituose reaktoriuose. Radiologinės avarijos įvyksta vykdant veiklą su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais medicinoje, pramonėje, žemės ūkyje, mokslo srityse ir pan. arba kai radioaktyviosios medžiagos aplinkoje paskleidžiamos terorizmo tikslais. Radiologinių avarijų metu paprastai nuo patirtos apšvitos nukenčia nedaug žmonių.
„Paprastai branduolinės avarijos metu paveikiamos didelės (šimtai kilometrų) teritorijos, užteršiami nemaži žemės plotai, kyla pavojus gyventojų sveikatai, dalis jų yra evakuojami, daliai gali būti taikomi kiti apsaugomieji veiksmai (slėpimasis uždarose patalpose, skydliaukės blokavimas jodu, lauke augančio maisto vartojimo apribojimai ir pan.). Tokių avarijų pasekmės žmonėms ir aplinkai yra didžiulės ir tą mums rodo Černobylio ir Fukušimos atominių elektrinių avarijos.
Radiologinės avarijos yra kur kas mažesnio masto, nėra didelių radioaktyvių medžiagų išmetimų į aplinką, todėl radiologinės avarijos dažniausiai yra lokalaus pobūdžio: jos gali apsiriboti patalpa, pastatu arba nedidele teritorija (iki vieno ar kelių kilometrų)“, – skirtumus atskleidžia RSC Avarijų valdymo ir mokymo skyriaus vedėjas P. Ruželė.
Skirtingos branduolinių avarijų priežastys
Branduolinių avarijų priežastys gali būti įvairios: 1957 m. Didžiosios Britanijos branduolinio komplekso „Windscale“ plutonio gamybos reaktoriuje užsidegė grafitas. 1979 m. JAV Trijų Mylių salos atominėje elektrinėje dėl aušinimo problemų išsilydė 50 proc. branduolinio reaktoriaus aktyviosios zonos. 1986 m. Černobylio atominės elektrinės IV bloke įvyko sprogimas, visiškai sunaikinęs reaktorių. Viena iš Černobylio atominės elektrinės avarijos priežasčių – konstrukciniai reaktoriaus trūkumai, kita – operatorių klaidos, sukėlusios nekontroliuojamą reaktoriaus galios augimą. 2011 m. Japonijoje 15 metrų aukščio cunamio banga užliejo Fukušimos atominės elektrinės aikštelę, sutrikdė reaktorių aušinimą.
Branduolinės avarijos galimas poveikis Lietuvos žmonių sveikatai
Branduolinės avarijos poveikis žmonių sveikatai labai priklauso nuo to, kur įvyko avarija. Todėl, kalbant apie branduolinę avariją, dažniausiai mintyse turima šalia Lietuvos esanti Baltarusijos atominė elektrinė (Baltarusijos AE). Lietuvos radiacinės saugos specialistams nerimą kelia su nepašalintais rimtais trūkumais pradėjusi veikti nesaugi Baltarusijos AE. Nuo Baltarusijos AE eksploatavimo pradžios įvyko nemažai incidentų, apie kuriuos informacija slepiama. Tokie faktai dar labiau mažina pasitikėjimą, kad ši atominė elektrinė gali būti saugi. Įvykus sunkiai branduolinei avarijai Baltarusijos AE, avarijos poveikį pajustų visi Lietuvos gyventojai, o ypač gyvenantys iki 100 km atstumu nuo šios elektrinės, t. y. apie trečdalis visų mūsų šalies piliečių.
„Černobylio AE avarijos patirtis rodo, kad sunkūs sveikatos pažeidimai, tokie kaip ūmus radiacinis sindromas (spindulinė liga), radiaciniai nudegimai, sunkūs organų pažeidimai ir pan. atsiranda tada, kai avarijos metu žmonės būna labai arti avarijos vietos – atominės elektrinės aikštelėje ir apie 5 km spinduliu aplink avarijos židinį. Nors Baltarusijos AE yra arti Lietuvos, tačiau pats pavojingiausias žmonių sveikatai atstumas (5 km) į Lietuvos teritoriją nepatenka. Tikėtina, kad sunkių sveikatos pažeidimų Lietuvos žmonės dėl avarijos nepatirtų, tačiau neigiamą psichologinį poveikį (stresą, nerimą, baimę dėl galimų pasekmių ir pan.) po avarijos pajustų didžioji dalis gyventojų. Siekiant apsaugoti žmones nuo avarinės apšvitos žalingo poveikio sveikatai (galimų vėžinių susirgimų, paveldimų ligų ir kt.), įvykus avarijai bus nuolat teikiamos rekomendacijos gyventojams dėl apsaugomųjų veiksmų taikymo“, – pasakoja RSC specialistė D. Šidiškienė.
Skirtingi atstumai nuo Baltarusijos AE, skirtingi apsaugomieji veiksmai
Planuojant pasirengimą galimoms avarijoms Baltarusijos AE Valstybiniame gyventojų apsaugos plane branduolinės ar radiologinės avarijos atveju išskiriamos šios avarinės parengties zonos ir atstumai: skubiųjų apsaugomųjų veiksmų planavimo zona (30 km atstumas nuo Baltarusijos AE), išplėstinio planavimo atstumas (100 km atstumas nuo Baltarusijos AE) ir maisto bei kitų produktų vartojimo apribojimų planavimo atstumas (300 km atstumas nuo Baltarusijos AE).
P. Ruželė pažymi, kad toks zonų skirstymas – Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) rekomendacijos, nustatytos remiantis buvusių avarijų patirtimis bei atliktais tyrimais. Visame pasaulyje šios zonos aplink atomines elektrines yra panašios, nes dažniausiai nustatomos vadovaujantis tomis pačiomis TATENA rekomendacijomis.
„Atsižvelgus į Baltarusijos AE vietą, Lietuvoje nustatyta viena avarinės parengties zona ir du avarinio reagavimo atstumai. Į 30 km atstumą nuo Baltarusijos AE patenka palyginti nedidelė Lietuvos teritorijos dalis – joje yra septynios Švenčionių ir Vilniaus rajonų savivaldybių seniūnijos, čia gyvena apie 20 tūkst. gyventojų. Avarijos metu čia planuojama taikyti skubiuosius apsaugomuosius veiksmus – skubiai evakuoti ir dezaktyvuoti gyventojus. Į 100 km atstumą nuo Baltarusijos AE patenka 17 savivaldybių, taip pat Vilniaus miestas. Šiame atstume planuojama rekomenduoti gyventojams slėptis ir blokuoti skydliaukę stabiliuoju jodu. Vienos šiame atstume esančios teritorijos gali būti užterštos mažiau, kitos – daugiau, daug kas priklausytų nuo vėjo greičio, krypties ir kitų sąlygų. Jei išaiškėtų, kad tam tikra teritorija 100 km atstumu yra smarkiai užteršta ir joje žmonėms nėra saugu gyventi, tada būtų sprendžiamas klausimas dėl laikino žmonių perkėlimo į kitas saugias teritorijas. 30 km atstumu gyvenančius gyventojus gali tekti skubiai evakuoti per parą laiko po avarijos, o laikinas gyventojų perkėlimas iš 100 km atstumu esančių tam tikrų teritorijų gali būti atliekamas po savaitės, mėnesio ar dar vėliau. Viskas priklausytų nuo radiacinės žvalgybos atliktų matavimų rezultatų.
Paskutinis – 300 km atstumas nuo Baltarusijos AE apima beveik visą Lietuvos teritoriją. Joje gali tekti taikyti atvirai auginamų maisto produktų vartojimo apribojimus. Apskritai po avarijos visų maisto produktų kontrolė (taip pat ir importuojamų) dėl užterštumo radioaktyviosiomis medžiagomis būtų vykdoma beveik visoje Lietuvos teritorijoje“, – sako RSC specialistė D. Šidiškienė.
Radiacinės saugos centre kiekvieną dieną kuriami modeliai
Branduolinės avarijos metu labai daug kas priklauso nuo meteorologinių sąlygų: vėjo greičio, krypties, kritulių, greičiau nusodinančių radioaktyviąsias medžiagas ant žemės paviršiaus. Radiacinės saugos centre kiekvieną dieną modeliuojama, kaip pasiskirstytų radioaktyvusis užterštumas, jei avarija įvyktų dabar. Tokie modeliai leidžia vertinti įvairius galimus avarijos scenarijus.
Avarijos pasekmės priklauso ir nuo radioaktyvių medžiagų išmetimo aukščio, kiekio, trukmės. Yra labai daug veiksnių, lemiančių, kaip užterštumas galėtų pasiskirstyti Lietuvos teritorijoje, jei Baltarusijos AE įvyktų avarija. „Vertindami galimas radiologines pasekmes, simuliuojame įvairius avarijos Baltarusijos AE scenarijus su skirtingais išmetamų į aplinką radioaktyviųjų medžiagų kiekiais realiomis oro sąlygomis ir pagal gaunamus šalies teritorijos radioaktyviojo užterštumo rezultatus bei dėl to prognozuojamą gyventojų apšvitą planuojame reagavimo veiksmus“, – atskleidžia P. Ruželė.
Didžiausia radiologinė avarija: vieni pavogė, kiti išplatino
Pati didžiausia radiologinė avarija įvyko Brazilijos mieste Gojanijoje 1987 m., kai metalo vagys išardė be priežiūros paliktą medicininę įrangą, atvėrė kapsulę su didelio aktyvumo radioaktyviojo cezio (137Cs) šaltiniu. Išardę radioaktyviojo šaltinio kapsulę, vagys ją pridavė į metalų laužo supirktuvę. Supirktuvės savininkas, pamatęs kapsulę, kurioje kažkas švytėjo, ne tik parsinešė radinį į namus, bet ir pakvietė kaimynus, giminaičius ir draugus pažiūrėti į mėlynai švytinčius miltelius. Tais milteliais trynė odą, dovanojo juos kitiems, ir taip radioaktyvusis užterštumas ėmė sparčiai plisti, buvo užterštos nemažos miesto teritorijos, pastatai. Kiekvieną dieną su radioaktyviuoju ceziu kontaktavo vis daugiau žmonių, bet nė vienas iš jų nesuvokė apie pavojų.
Vėliau buvo nustatyta, kad 249 gyventojai buvo apšvitinti, o 46 žmonės gavo didelę apšvitos dozę – keturi iš jų mirė. Radioaktyviuoju ceziu buvo užteršti 85 namai, septynis jų teko nugriauti ir tvarkyti kaip radioaktyviąsias atliekas, nes juos dezaktyvuoti buvo nebeįmanoma.
Avarija Gojanijoje sulaukė didelio tarptautinio dėmesio. Išaiškėjo, kad taisyklės, reglamentuojančios medicinoje ir pramonėje naudojamų radioaktyviųjų medžiagų kontrolę, buvo nepakankamai griežtos, tad po šio incidento požiūris į saugos klausimus iš esmės pakito visame pasaulyje.
„Gojanijos avarija – pati didžiausia radiologinė avarija. Mažesnio masto radiologinių avarijų įvyksta įvairiose pasaulio šalyse, tačiau jų pasekmės nebūna tokios tragiškos, nėra daug nukentėjusiųjų, neužteršiamos didelės teritorijos“, – sako RSC Avarijų valdymo ir mokymo skyriaus vedėjas P. Ruželė.
Lietuva: incidentų pasitaiko, bet pavojingų avarijų nebuvo
„Lietuvoje nebuvo tokios radiologinės avarijos, kurios metu būtų nukentėję žmonės. Mes tuo labai džiaugiamės. Lietuvoje užfiksuotus atvejus galima vadinti incidentais, pavyzdžiui, kas nors suranda išmestą šaltinį, pabūna prie jo ar pan. Tokį incidentą 2012 m. turėjome Panevėžio rajone, Gitėnų miške, kai metalo ieškikliu žmonės rado neaiškų metalinį daiktą, bet, pamatę jonizuojančios spinduliuotės ženklą, pranešė policijai. Tai buvo gana didelio aktyvumo cezio (137Cs) radioaktyvusis šaltinis. Laimei, žmonės buvo supratingi, neardė, nedaužė šaltinio, todėl radioaktyvusis užterštumas aplinkoje nepasklido ir Gojanijos avarijos scenarijaus buvo išvengta“, – pastebi RSC Avarijų valdymo ir mokymo skyriaus specialistė D. Šidiškienė.
Radioaktyvieji šaltiniai aplinkoje nesimėto
Iš kur tie šaltiniai miškuose, apleistuose pastatuose? Pašnekovų teigimu, tai sovietmečio palikimas. Vis dėlto negalima sakyti, kad mūsų aplinkoje pavojingi radioaktyvieji šaltiniai tiesiog mėtosi. D. Šidiškienė sako, kad, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo vykdomos paliktųjų radioaktyviųjų šaltinių paieškos programos, tikrinamos buvusios sovietų kariuomenės bazės, kitos vietos, kur galėjo būti be priežiūros palikti radioaktyvieji šaltiniai.
„Pastaraisiais metais tokių pavojingų šaltinių žmonės neberanda. Tad greičiausiai jau išsivalėme nuo sovietinio palikimo. Aišku, niekas nežino, kur ir kas gali būti užkasta ar kitaip paslėpta. Vis dar aptinkame senesnius dūmų detektorius, kuriuose yra radioaktyviųjų medžiagų, bet labai mažai – jie surandami remontuojant senus viešuosius pastatus. Dabartiniai dūmų detektoriai visiškai nepavojingi žmonėms – tai visai kita technologija“, – pasakoja P. Ruželė.
Tinkama priežiūra, prevencija užkerta kelią galimoms radiologinėms avarijoms
„Geriausia radiologinių avarijų prevencija – visų jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių apskaita, veiklos su jais licencijavimas, registravimas bei darbuotojų mokymas. Taip pat nustatyti reikalavimai, kaip tokie šaltiniai turi būti gabenami į Lietuvą.
Dažniausiai Lietuvoje įvykstantys incidentai susiję su žmogiškuoju faktoriumi: kažkas kažko nepastebėjo, kažką supainiojo. Pavyzdžiui, suleido ligoninėje radiofarmakologinį preparatą ne tam pacientui, kuriam reikėjo, ir nors apšvita nebuvo didelė, tačiau žmogus apskritai neturėjo jos gauti. Arba suleido radioaktyviųjų medžiagų turinčio preparato, tačiau sugedo tyrimo įranga. Tai irgi incidentas, nes žmogus patyrė apšvitą, tačiau tyrimas nebuvo atliktas.
Radioaktyvieji šaltiniai naudojami ne tik medicinoje, bet ir pramonėje, moksle, žemės ūkyje, kt. Bet medicina – labai plati panaudojimo sritis, tad natūralu, kad čia ir įvyksta daugiausia incidentų.
Su radioaktyviaisiais šaltiniais dirbantys žmonės yra baigę specialius mokymus, turi radiacinės saugos pažymėjimus, jie žino, kaip dirbti užtikrinant savo ir aplinkinių radiacinę saugą. RSC specialistai atlieka patikrinimus objektuose, stebi, ar šaltiniai tinkamai naudojami, ar su jais dirba tik tie darbuotojai, kurie turi tam teisę. Viskas sutvarkyta taip, kad problemų neturėtų kilti, tačiau žmogiškas faktorius visuomet išlieka – išsiblaškymas, prasta nuotaika, miego trūkumas ir pan. kartais yra pagrindinė incidento priežastis“, – atskleidžia RSC Avarijų valdymo ir mokymo skyriaus vedėjas P. Ruželė.
VRM nuotrauka
