Daugelis vyresnių žmonių gerai prisimena tokias šermenų tradicijas, kaip velionio šarvojimas namuose, gedėjimas prie karsto tris paras, maistu nukrauti stalai, vidurnaktį baigus giedoti giesmes. Toks reiškinys buvo įprastas, tačiau šiandien, ko gero, atrodytų labai „senoviškai“.
Atsisveikinimas
Laikas beatoidairiškai lekia į priekį, o su juo keičiasi mūsų patirtys ir supratimai. Kaip ir kur su artimaisiais atsisveikinama dabar? Žmonės labiau skuba, o gyvenimo tempas ir kiekvieno asmens galimybės koreguoja mirusiojo pagerbimo ir pačių laidotuvių apeigas, pamažu formuojasi naujos tradicijos. Dabar šermenys dažniausiai apsiriboja vienu vakaru šarvojimo salėje, o kartais urna su palaikais šarvojama vos kelioms valandoms ir tą pačią dieną palydima į kapines. Kad ir kiek truktų atsisveikinimas, šermenys tampa susitikimų ir nuoširdaus pabendravimo laiku. Laidojimo namuose sudarytos sąlygos ir įrengtos atitinkamos erdvės žmonėms pailsėti bei pabendrauti. Tai dažnai nuteikia raminamai ir padeda apmalšinti netekimo skausmą. Virtuvėlėse galima išsivirti kavos ar arbatos, užkąsti.
Turime pripažinti, kad kelių dienų šarvojimas, naktinis budėjimas prie mirusiojo kūno, raudos ir kitos gedulingų laidotuvių tradicijos buvo pakankamai skausmingos, bet po truputį keliauja užmarštin. Vis daugiau Lietuvos gyventojų ir mažeikiškių jau yra linkę į modernesnį artimojo išlydėjimą. Apklausose kaip priimtiniausius atsisveikinimo būdus su mirusiuoju šalies gyventojai nurodo apeigas šarvojimo salėje, ritualinių paslaugų teikėjų specialiai įrengtose patalpose ar maldos namuose. Vietoje didžiulių, užuojautos žodžiais apipintų vainikų vis dažniau prašoma atnešti paprastą baltos gėlės žiedą arba velionį pagerbti uždegant žvakutę. Kai kurie šeimos nariai atsisako ir gedulingų pietų – ne dėl finansų trūkumo, paprasčiausiai mieliau renkasi ramų pasibuvimą su artimiausiais žmonėmis. Yra laidotuvių, kuriose vis dažniau vietoje gedulingos muzikos galima išgirsti velionio mėgtą. Muzikinis fonas vis rečiau skirstomas į tinkamą ar netinkamą, o tyliai skambančios pamėgtos melodijos suvokiamos kaip pagarbos artimajam atidavimas. Nors šių pokyčių pavadinti tendencija dar negalima, tačiau jie rodo lietuvių norą brangų žmogų išlydėti paprasčiau, kukliau arba taip, kaip to būtų norėjęs pats velionis. Galima pastebėti, kad žmonės jau linkę vadovautis nuostata, jog atsisveikinti reikia dar žmogui gyvam esant, o jam mirus – pagerbti jį gražiais prisiminimais, koks jis buvo. Jaunesnės kartos atstovai jau nori modernesnių laidotuvių, bet kartais nuo senųjų tradicijų pabėgti pakankamai sunku.Visgi labiausiai nepriimtinas būdas gyventojams atrodo tiesiog laidojimas be atsisveikinimo. Vakarų šalyse populiarūs šiek tiek kitokie atsisveikinimo būdai Lietuvoje prigyja sunkiai, tačiau iš kaimynų lenkų atvežtos laidojimo ir kapų puošybos mados dar tvirtai laikosi savo pozicijose.
Pamažu ateina laikas ir jau matyti, kad laidotuvių ceremonijų planuotojo paslaugos tampa vis paklausesnės. Sunkią artimojo netekties akimirką žmogui kartais reikia, kad kas perimtų visus organizavimo rūpesčius. Tokia paslauga linkę pasinaudoti emigrantai iš Lietuvos, kurie, staiga netekę artimojo, iki grįžimo į šalį visus rūpesčius gali patikėti laidotuvių planuotojui. Jie ir dažniau pageidauja atsisveikinti ne tokioje formalioje aplinkoje ir kad atsisveikinimas būtų šviesesnis, šiltesnis bei kiek įmanoma mažiau dramatiškas. Tam pasitarnauja ne tik atsisveikinimo metu leidžiama velionio mėgstama muzika, bet ir spalvinis apšvietimas, floristika, rodomos skaidrės su nuotraukomis iš velionio gyvenimo ar netgi pagamintas nedidelės trukmės vaizdo įrašas. Taigi laidotuvių planuotojo darbas – suorganizuoti visą ceremoniją pagal velionio ar jo artimųjų pageidavimus, kuo mažiau trukdant artimuosius ir leidžiant jiems ramiai pagerbti mirusįjį.
Kremavimas darosi populiaresnis
Nauji vėjai ritualinėse apeigose keičia šarvojimo tradicijas, mirusiųjų pagerbimo įpročius, taip pat ir laidojimo kultūrą. Per pastaruosius metus klientų, užsakančių artimųjų palaikų kremavimą, skaičius žymiai išaugo. Pastebimas ir kitas pokytis – klientai dažniau teiraujasi vienetinio dizaino urnų, o keramikai stengiasi įgyvendinti vis įvairesnius žmonių norus. Kremavimą skatina rinktis ne tik didesnės galimybės pasinaudoti tokiomis paslaugomis Lietuvoje ar Latvijoje, bet ir kiti motyvai – ekonomiškumas, noras tobulinti atsisveikinimo tradicijas ir net savotiškas siekis laidoti ekologiškai.
Atsiradus paklausai, Lietuvos keramikos meistrai jau nėrė į naują veiklos sritį. Šviesias urnas pasirenka kremuojant jaunus žmones, o tamsesnes – senolius ar vyresnius žmones.
Laidojimo urnų mados pasaulyje irgi skiriasi. Pavyzdžiui, JAV gyventojų skoniui artimesni blizgūs ritualiniai indai, kurių vis dažniau pasiteiraujama ir Lietuvoje, o italai didžiuojasi įvairių spalvų pastorinto stiklo urnomis, pagamintomis Venecijos meistrų. Lietuviai, atvirkščiai, renkasi natūralumą. Jie vis dažniau pasidomi ir kitokiu aspektu – ar urna ekologiška, todėl ritualinių reikmenų salonuose galima rasti ir iš specialaus kartono pagamintų urnų, kurios po laidojimo per kelerius metus tarsi ištirpsta žemėje.
Žmonės dar linkę skaičiuoti duobių kasimo bei kapaviečių tvarkymo išlaidas – laidojant urną pakanka iškasti 1 metro gylio duobę, todėl ir duobkasiams tenka mokėti gerokai mažiau. Laidojant urną mažiau ardoma kapavietė, o jos vėlesnis sutvarkymas taip pat atsieina pigiau.
Keičiasi ir atsisveikinimo ceremonija: mažiau graudulio, daugiau dėmesio mirusiojo atminimui. Velionių kremavimas keičia ir atsisveikinimo ceremoniją. Vis dažniau su velionio kūnu atsisveikina tik artimiausi šeimos nariai, kurie perduoda mirusįjį kremuoti ir po kelių valandų ar kitą dieną atsiima pelenus, o šarvojimo salėje viešai atsisveikinama tik pastatant urną, mirusiojo portretą ir subtilias gėlių kompozicijas. Toks atsisveikinimas keičia ir pagerbimo tradicijas, kurios sukelia mažiau sielvarto. Nebetenka prasmės didžiuliai vainikai, pakanka atnešti tik vieną ar dvi skintas gėles, o savo dėmesį skirti artimųjų užuojautai ir velioniui prisiminti.
Labiau mylėkime gyvus
Miesto seniūnas Šarūnas Armonas dažnai susiduria su amžinojo poilsio vietų tvarkymu bei priežiūra. Jam labai gerai žinomos žmonių nuotaikos ir laidojimo problemos.
„Miesto gyventojai vis labiau sensta, tai ir laidojama daugiau. Būdami gyvi, žmonės nenori būti užmiršti po mirties, dažnai netgi susiplanuoja savo paskutinę kelionę. Žvelgiant į šių dienų realijas, jau pasimato teigiami momentai. Mažėja kalnai didžiulių sunkių vainikų, kapavietės tvarkomos estetiškiau ir racionaliau, bet senų įpročių iš žemaičių lengvai „neišmuši“. Dar prasimuša ir akį rėžia bereikalinga bei pigi pompastika, kičas, neskoninga lenkiška produkcija ir pan. Dažnai ant kapavietės, pagerbiant mirusįjį ar kelis mirusiuosius, uždegama ne viena kukli žvakelė, o visas žvakių miškas. Tvarkant bei įrengiant kapavietes, dažnai nepagalvojama apie jų tolesnę priežiūrą, įsigali trinkelės, sintetinės medžiagos ir pan. Apsodinama beverčiais augalais ir krūmais, kurie ateityje kelia tik problemas. Dažnai nugali pasakymas: „Kaimynai taip pasidarė ir aš pasidariau.“ Pasiteisino kapinėse pastatytas kolumbariumas ir yra galimybės šalia pastatyti kitus. Su šia nauja tradicija labai sumažėja priežiūros išlaidos, gerėja kapinių ekologija ir estetika“, – sakė seniūnas Š. Armonas.
„Dangaus vartai“ nuotr.
Reklama: Gedulas.lt teikia profesionalias laidojimo paslaugas Kaune.
