Seda, Žemaičių Kalvarija, Pikeliai, Židikai... Aplinkiniuose miesteliuose tarmiška kalba dar yra išsilaikiusi ir naudojama kasdieniame gyvenime bei įvairiose veiklose. Nors jau praėjo ne vienas šimtmetis, tačiau mūsų krašte ir toliau puoselėjama protėvių kalba.
Šitas straipsnis būtų visai kitoks ir galbūt labiau prasmingas, jei jį savo laiku būtų rašęs arba bent konsultavęs toks iškilus žmogus, kaip buvęs Merkelio Račkausko gimnazijos auklėtinis Aleksas Stanislovas Girdenis, žymus kalbininkas, profesorius bei žemaičių kalbos puoselėtojas. Prieš gerą pusšimtį metų šioje mokykloje skambėjo A.Girdenio juokas, eilės, smuiko muzika. Ne vienas jį pažinojęs sakė, kad po daugelio metų, net eidamas svarbias pareigas ir tapęs profesoriumi, kalbininkas dažnai kalbėjo gimtąja žemaičių kalba.
Žinomas mažeikiškis kraštotyrininkas Algirdas Vilkas kartu su mokytoja Roma Žilinskiene yra surinkęs išsamią medžiagą apie profesoriaus A. Girdenio vaikystę, praleistą Žemaitijoje – Letenių, Užlieknės, Jonaičių kaimuose. Projekte taip pat pristatytos kaimo mokyklos, kuriose mokėsi A. Girdenis: Užlieknės keturmetė bei Tirkšlių septynmetė. Pedagogų surasti ir nufotografuoti įdomūs dokumentai, iš buvusio tuometinio rajoninio laikraščio išrinkta beveik šimtas A. Girdenio rašytų eilėraščių, tarp jų ir žemaičių tarme.
Šiomis rugpjūčio dienomis šauni bičiulių kompanija iš Šiaulių ir Druskininkų nusprendė surengti vienos dienos turą ir aplankyti įdomesnes mūsų krašto vietas: Papilę, Viekšnius, Plinkšes, Renavą, Akmenę, Mažeikius. Tokio savo pasirinkimo, kelionei einant į pabaigą, kompanija nė kiek nepasigailėjo. Nors ir pasigedo galimybės išgirsti daugiau žemaitiškos kalbos, patirti kažkokio įdomaus išskirtinumo, tačiau pati kelionė nė kiek nenuvylė ir tam sugaišti visą dieną tikrai vertėjo.
Ne tik kalba, bet ir dainuoja
Jeigu dabartinei žemaičių kartai galėtume papriekaištauti, kad senoji tarmė naudojama per mažai, vangiai ir dažniau tik įvairiomis progomis ar renginiuose, tai žemaitišką dainą galime išgirsti dar gana dažnai.
Vienas iš tokių ištikimų žemaičių yra A.Girdenio sūnus Povilas Girdenis (g. 1969 m.) – dainuojamosios poezijos bei tarmiškai dainuojantis atlikėjas. Jis jau yra sukūręs daugiau kaip šimtą dainų pagal savo tėvo, kitų lietuvių poetų eiles, išleido albumą „Žemaičiūse“. P.Girdenio kūryba pristatoma mūsų krašto ir Lietuvos renginiuose, bendruomenėse, festivaliuose.
Viename interviu P.Girdenis prisiminė: „Be jokios abejonės, kūryba gimsta iš meilės. Tačiau pirmąsias žemaitiškas dainas ėmiausi kurti iš pykčio, iš tuos zlastės, kaip sako žemaičiai. Zlastės, kuri apėmė, kai eilinį kartą išvydau ir išgirdau scenoje nei šiaip, nei taip žemaičiuojantį artistą, visa savo esybe skelbiantį publikai, jog dabar ne tik būtina, bet ir privaloma garsiai juoktis, kadangi skamba be galo, be krašto juokinga žemaičių tarmė. Tarmė, kuria aš pats pradėjau kalbėti tuo pačiu metu kaip ir bendrine lietuvių kalba, todėl pelnytai ją laikau antrąja, o gal net pirmąja savo gimtąja kalba; tarmė, kuria kalbėjo ir kalba daug man brangių žmonių, tarmė, kurios įžūlų vertimą pajuokos objektu laikiau labai nepadoriu ir nešvankiu elgesiu, reikalaujančiu atsako…
Nepuoliau rašinėti tuomet jau plačiai paplitusių tulžingų komentarų informaciniuose interneto portaluose ar itin garsiai skelbti savo nuomonės bičiuliams ir pažįstamiems.
Paskambinau Tėvui… Ne ne, nesiskųsti. Tiesiog paprašiau, kad jis surinktų į vieną aplanką savo žemaitiškus eilėraščius, kadangi jie man dėdlee rekalingė...
Taip ankstyvą 2005-ųjų metų rudenį gimė pirmosios dvi lyriškos žemaitiškos dainos: apie žiemą vargstančią zylutę – „Užjauskem zylelė“ ir apie besibaigiančią vasarą – „Vasara pasibėngė“. Niekada neužmiršiu pirmo jų atlikimo scenoje, kada maištaujančio jaunuolio stiliumi išrėžiau: „Pastaruoju metu susiklostė tradicijos, kurios reikalauja, kad scenoje žemaičiuojantis artistas būtinai privalo apsimesti idiotu. Atliksiu dvi dainas, kuriomis noriu įrodyti, kad žemaičių tarmė tinka ne tik kvailam juokavimui, bet ir nuoširdžiai lyrikai.“
Po pirmųjų bandymų dainuoti Tėvo žemaitiškas eiles melodijos ėmė lietis viena po kitos. Kartais apimdavo jausmas, kad jos seniai manyje gyveno ir pasileido tekinos, kai aš vos pravėriau slaptas savo sąmonės duris. Ir tada aš pirmą ir, deja, vienintelį kartą supratau, kaip turėjo jaustis mano Tėvo studentai, doktorantai ar bendra veikla užsiimantys kolegos mokslininkai. Buvau griežtai kritikuojamas dėl kiekvieno netiksliai ištarto, neteisingai sukirčiuoto žodžio, ne vietoje nukąsto skiemens ir daugelio kitų dalykų. Įrašinėjant dainas studijoje, ne vieną jų teko perrašyti iš naujo dėl smulkmenų, kurių nepastebėtų niekas, išskyrus mano Tėvą.
Galbūt tai tiesa, o gal – graži iliuzija, tačiau tėvai visada tvirtino, kad melodijas kurti pradėjau gerokai anksčiau negu kalbėti. Tai nėra neįtikėtina, kadangi muzika nuo pat gimimo supo mane iš visų pusių – Tėvas ne tik dainavo, bet ir grojo smuiku (griežimu malšindavo mano kūdikiškus riksmus), dainuoti mėgo mane nuo gimimo lydėjusios Močiutė ir teta (Tėvo sesuo).
Ypač gausiai būdavo dainuojama vasarą kaime, vienkiemyje tarp Tirkšlių ir Užlieknės. Didelės dalies eilėraščių pabaigoje mirga užrašai: Užlieknė, Voveriai, Daubariai – kaimai, kurių alksnynuose ir dabar sukinėjasi ir garsiai krankia varnų būriai, kur ir dabar, atėjus šaltoms žiemoms, vargsta, tačiau nesirengia šiltesnių kraštų ieškoti šaunuolė zylelė, kur kadaise gyveno pasiturintis, tačiau nelaimingas senbernis, kur į kaimo šventę atklydo prastomis drapanomis apsirengęs vargšas studentas, kur gyveno, gyvena ir dar ilgus metus gyvens žmonės, besitikintys nesunkiai rasti laimę po liepomis, kur po sunkių dienos darbų tėisiau par žardėina, pievose palikęs arklį, pareidavo tetė.“
Viskas juda ir viskas keičiasi
Objektyvumo dėlei, jaunesniam skaitytojui reikėtų priminti, kad apie 1980 metus, vykstant sparčiam ekonominiam progresui ir Mažeikių krašto augimui, labai pasikeitė ir demografinė šio krašto gyventojų sudėtis. Pramonės objektus statė atvykėliai ne tik iš plačiosios Rusijos, bet ir visos Lietuvos. Tuomet vos ne pagrindinė šnekamoji kalba buvo rusų. Susikūrė naujos šeimos, pamažu formavosi kitokia bendravimo kultūra bei tradicijos.
Ne ką lengviau ir šiandien, kai seną etninę kultūrą bei kalbą veikia globalizacija ir išoriniai faktoriai. Viskas gana sumišę ir jau daug vertingos unikalios patirties tiesiog pradingo.
Jau naujosios istorijos laikais, po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo, susigrąžinome savo valstybingumą ir simbolius, atgimėme ne tik istoriškai, bet ir dvasiškai. Raudonas vėliavas, lozingus bei vaizdinę agitaciją pakeitė lietuvybės spalvos ir estetika.
Bet netrukus po to prasidėjo sunkūs laukinio privatizavimo ir griovimo laikai. Mažeikių naftoje rusų „Jukos“ kompaniją pakeitė amerikiečių „Williams“, o vėliau – lenkų „ORLEN“, kuri iki šiol ir valdo vieną didžiausių šalies ir Europos pramonės gigantų.
Didelei asimiliacijai ir neabejotiniems praradimams didelę įtaka padarė ir tebedaro didžiulė gyventojų migracija bei maišymasis. Dabar didesniame vienos šeimos pobūvyje ar už kaimyno tvoros tikrai galite išgirsti anglų, airių ar ispanų kalbą. Palaipsniui į lietuviškas šeimas įsiliejo kitų egzotiškų šalių kraujas ir jas pripildė bei praturtino naujomis spalvomis, elgsenos bei kultūros ypatumais. O norint kažką gauti, kažką reikia ir paaukoti. Šnekamojoje kalboje ir darbiniuose santykiuose įsigalėjo užsienio kalbos, europietiškos bei pasaulietiškos manieros. Nieko jau seniai nebestebina tai, kad labai dažnai pasaulio tarptautiniuose renginiuose, konferencijose bei festivaliuose dominuoja anglų kalba. „Eurovizijos“ ir įvairiuose atlikėjų konkursuose tik išimtinais atvejais išgirsite dainas, atliekamas kuria nors nacionaline kalba. Labai abejoju, ar mažeikiškių organizuojamame tarptautiniame jaunųjų atlikėjų festivalyje Nidoje „Baltic voice“ kada nors skambėjo žemaitiškai atliekama daina, nors čia nuolatos dalyvauja net po keletą mūsų miesto atstovų.
Šiandien gimtąja žemaičių kalba galima kalbėti laisvai ir nevaržomai. Gražiai šia kalba renginius pradeda arba veda Mažeikių muziejaus direktorius Vaidotas Balzeris bei kiti kolegos žemaičiai. Dažnai žemaitišką kalbą galima išgirsti iš Savivaldybės kultūros centro režisieriaus Pauliaus Mylės lūpų, kitų ryškių mūsų krašto asmenybių. Gana dažnai žemaičių kalba girdima rajono gyvenviečių proginėse šventėse, ugdymo įstaigų projektinėje veikloje, tačiau pritaikant žemaičių kalbą platesniame mūsų krašto, taip pat ir valdymo, kontekste dar daug neartų dirvonų. Labai retai tenka girdėti, kad garbingi miesto svečiai oficialiuose priėmimuose ar ceremonijose būtų sutinkami žemaičių kalba arba šiai kalbai labiau populiarinti būtų atvertos bei pritaikytos naujos erdvės.
Žemaitiškos kultūros ambasadoriais Lietuvoje pelnytai galime laikyti tokias žinomas asmenybes, kaip aktorė Nijolė Narmontaitė, gimusi Telšiuose ir beveik niekada nesiskirianti su žemaitiška šnekta, Algirdas Žebrauskas – profesorius, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto Dizaino katedros vedėjas, architektas, tekstilininkė iš Kauno, buvusi mažeikiškė Zinaida Dargienė, atlikėjas iš Klaipėdos Žilvinas Žvagulis bei dainų atlikėjas telšiškis Kęstutis Jablonskis.
Mūsų rajonas turi nemažai savų ir savitų žemaitiškos kultūros ambasadorių, bet apie tai dar pakalbėsime vėliau, o šiandien mūsų žmonės vis dar šneka sau priimtina kalba ir yra laimingi turėdami tokią galimybę.
1989 m. rugpjūčio 23-oji daugumai lietuvių primena istorinį Baltijos kelią, kai Pabaltijo šalių žmonės, susikibę rankomis, stojo į gyvą grandinę. Praėjus trims dešimtmečiams jau naujos kartos tęsia istoriją, kurią pradėjo mūsų protėviai, puoselėja tas tradicijas bei vertybes, kurios mūsų kraštą daro savitu ir įdomiu.
Anglų kalbos vaikų stovyklos https://intellectus.
