Įvertinti kandidatų į prezidentus pozicijas žmogaus gyvybės apsaugos ir šeimos stiprinimo politikos srityse nėra lengva. Kaip rodo demokratinėse Vakarų valstybėse atlikti tyrimai, informacija apie kandidato balsavimus aktualiais klausimais rinkėjams apsispręsti yra „aukso vertės“. Vis dėlto dalis kandidatų arba nėra krimtę parlamentaro duonos, arba bent jau nėra šios kadencijos Seimo nariais. Pasisakymais šeimos ir gyvybės apsaugos temomis kandidatai taip pat nesišvaisto: gal todėl, kad apie tai nedažnai teiraujasi žurnalistai, o gal – iš baimės, kad jų nuomonė nepatiks „tyliajai daugumai“ rinkėjų arba atvirkščiai – įtakingai ir savo pozicijų neslepiančiai medijų daliai. Vis dėlto turimų duomenų analizė leidžia susidaryti šiokį tokį įspūdį apie pagrindinių kandidatų pozicijas gyvybės apsaugos ir šeimos politikos srityse.
Praktiškai visi kandidatai deklaruoja panašią poziciją gyvybės apsaugos klausimu: „ne“ abortų draudimui, „taip“ edukacinėms ir socialinėms akcijoms, mažinančioms abortų skaičių. Vis dėlto reikšmingi skirtumai kandidatų požiūryje į negimusią gyvybę paaiškėja analizuojant (jei tik yra duomenų) jų balsavimus Seime: vieni balsuoja už įstatymus, numatančius negimusios gyvybės apsaugą, kiti – atvirkščiai – už teisės aktus, leidžiančius naikinti žmogaus embrionus. Tačiau labiausiai skirtumai tarp kandidatų atsiskleidžia jiems kalbant apie tai, ką jie laiko šeima ir kaip siūlo reguliuoti nesusituokusių, kartu gyvenančių porų santykius. Bet pradėkime nuo pradžių.
Bene aiškiausia gyvybės apsaugos ir šeimos stiprinimo požiūriu yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos (TS-LKD) kandidatės Ingridos Šimonytės laikysena. Ši kandidatė atitinka liberalią dabartinės partijos vadovybės viziją gyvybės ir šeimos klausimais. Balsuodama Seime I. Šimonytė palaikė liberalųjį dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą, siekusį įteisinti embrionų naikinimą ir tyrimus su embrionais. Taip pat ji balsavo už Liberalų sąjungos inicijuotą pasiūlymą įteisinti partnerystę, nepriklausomai nuo partnerių lyties, t. y. teisiškai prilyginti tos pačios lyties poras vyro ir moters šeimai. I. Šimonytė drauge su dauguma konservatorių išėjo iš balsavimo dėl neseniai priimtų Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisų. Taip bandyta blokuoti projektą, kuris apribotų nepagrįstą vaikų paėmimą iš šeimų. I. Šimonytė nedalyvavo ir balsavime dėl jos bendrapartiečio Rimanto Dagio inicijuoto Šeimos stiprinimo įstatymo, numatančio bendrą pagalbos šeimai sistemą. Kandidatės vieši pasisakymai dera su jos balsavimu. I. Šimonytė teigia mananti, kad „šeima yra tai, ką žmogus laiko šeima“, o dirbtinių apvaisinimų metu sunaikinamų embrionų nelaiko priežastimi riboti nevaisingų porų pasirinkimų. Apibendrinant, kandidatų į prezidentus lauke Ingrida Šimonytė užima vieną liberaliausių pozicijų.
Kito pirmaujančio kandidato – Gitano Nausėdos – poziciją apibūdinti kebliau. Pirmiausia, jis nėra Seimo narys; todėl šio kandidato laikysenai įvertinti negalima pasitelkti balsavimo duomenų. Taip pat kai kurie G. Nausėdos viešai išsakyti komentarai, atrodo, prieštarauja vienas kitam. Pavyzdžiui, 2016 m. Laisvos visuomenės institutui duotame interviu kandidatas kalbėjo, kad šeimos pagrindas yra santuoka, o ji pagal Konstituciją galima tik tarp vyro ir moters. Tačiau 2018 m. G. Nausėda sakė asmeniškai palaikantis tos pačios lyties asmenų partnerystes. Vis dėlto jis ragina šiuo klausimu atsižvelgti į piliečių nuomonę organizuojant referendumą ir nekeisti šeimos sampratos „išsukinėjant rankas“. Už pastarąjį komentarą G. Nausėda, beje, buvo viešai kritikuotas LGBT aktyvistų. Žinant daugumos Lietuvos gyventojų nuomonę tos pačios lyties asmenų partnerystės ir santuokos klausimu, G. Nausėdos „asmeniškai pritariu, bet atsiklauskime piliečių“ komentaras gali būti laikomas manevru, norint išsaugoti konservatyvų status quo,bet neatiduodant I. Šimonytei dalies liberaliau mąstančių rinkėjų. Gyvybės apsaugos klausimais G. Nausėdos pozicija stipriai nesiskiria nuo daugumos kitų pretendentų. Kandidatas siūlo „nedrausti moteriai to, ką gyvenimas priverčia padaryti, bet edukuoti taip, kad tokių situacijų susidarytų kiek galima mažiau“. Apibendrinant, Gitanas Nausėda nepanašus į konservatyvios politikos vėliavnešį, tačiau jam tapus prezidentu iš S. Daukanto aikštės nereikėtų tikėtis iniciatyvų, kurios liberalizuotų gana konservatyvią padėtį Lietuvoje šeimos politikos ir gyvybės apsaugos klausimais.
Pirmaujančių kandidatų trejetuke taip pat minimo Sauliaus Skvernelio pozicija – ne mažiau paslaptinga. Jau per 2016 m. Seimo rinkimų kampaniją, būdamas vienu iš konservatyvias vertybes deklaruojančios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) vedlių, S. Skvernelis demonstravo, jog palaiko Stambulo konvencijos ratifikavimą. S. Skvernelio balsavimo Seime rezultatai nesuteikia daug papildomos informacijos. Kandidatas dėl einamų premjero pareigų daugumoje aktualių balsavimų nedalyvavo, įskaitant ir balsavimą dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo. Tiesa, visai neseniai S. Skvernelis palaikė šeimai palankias Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas. Kandidato pasisakymai šeimos politikos ir gyvybės apsaugos tema disonuoja tarpusavyje: vienoje vietoje S. Skvernelis teigia šeima laikąs tos pačios lyties žmones, jei šie „jaučiasi šeima“, kitoje sako, kad nepritaria partnerystei „šitų asmenų santykiams sureguliuoti“. Tokie tarpusavyje nederantys pasisakymai (už tos pačios lyties porų laikymą šeima, bet prieš galimybę jiems sudaryti partnerystę) rodo greičiausiai ne S. Skvernelio strategiją, o tai, kad kandidatas nelabai domisi šia sritimi ir nėra įsigilinęs į terminologiją. Gyvybės apsaugos klausimais S. Skvernelis laikosi panašios pozicijos kaip ir kiti kandidatai: prieš abortų draudimą, už „edukacines programas“. Apibendrinant, gali būti, kad Saulius Skvernelis nelaiko gyvybės apsaugos ir šeimos stiprinimo prioritetais ir batalijose šiomis temomis palaikytų didesnį spaudimą galinčią daryti pusę.
Analizuojant žemiau reitingų lentelėse esančių kandidatų darbus ir žodžius, galima pastebėti daug konservatyvesnių pozicijų nei pirmajame trejetuke. Išimtimi laikytinas tik Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) kandidatas Vytenis Andriukaitis. Savo palyginti neilgai trunkančioje kampanijoje šis kandidatas neeskalavo gyvybės ir šeimos temos, viso labo akcentuodamas, kad „diskriminuoti žmonių kokiu nors aspektu negalima jokiu būdu, tai griauna pamatines ES [...] vertybes“. Vis dėlto ankstesnė V. Andriukaičio veikla, taip pat LSDP laikysena neleidžia abejoti šį kandidatą užimsiant pozicijas, sunkiai suderinamas su enciklikų Humanae Vitae ar Familiaris Consortio vizija.
Kitų kandidatų: Arvydo Juozaičio, Naglio Puteikio, Mindaugo Puidoko, Valdemaro Tomaševskio ir Valentino Mazuronio laikysena žymiai konservatyvesnė. Tiesa, ne visi kandidatai vienodai stipriai akcentuoja gyvybės apsaugos ir šeimos stiprinimo temas. Pavyzdžiui, A. Juozaitis – išskyrus išpūstą burbulą apie neva ultra-patriarchalinius santykius jo šeimoje – šios apžvalgos temomis pasisako nedažnai ir, kaip kandidatui įprasta, filosofiškai: „Dabartinė žiniasklaida nori [...] skelti šeimos rūmą, o, kaip žinome, kai šėtonas perskelia, nebeišsilaiko nė viena pusė. Nereikia dauginti sąvokų, nes yra tik šeima. Partnerystė neturi liesti šeimos. Jeigu kas nors nori sudaryti kažkokią sąjungą ar dar ką nors ir pasirašyti turtinę sutartį, vardan Dievo, tegul sau tai daro, bet neperša visuomenei.“
Tuo tarpu M. Puidokui aktyvus dalyvavimas batalijose dėl šeimų teisių yra tapęs pagrindiniu tramplinu šuoliui į rūmus S. Daukanto aikštėje.
Beje, į akis krenta beveik identiški M. Puidoko ir N. Puteikio balsavimai Seime. Abu kandidatai palaikė konservatyvius įstatymų projektus gyvybės apsaugos ir šeimos stiprinimo srityse. Taip pat vienareikšmiški jų vieši pareiškimai: tiek prieš tos pačios lyties porų laikymą šeima, tiek prieš partnerystes. Tiesa, abortų klausimu N. Puteikis išdrįso žengti toliau už M. Puidoką, išreikšdamas palaikymą itin konservatyviam lenkiškajam gyvybės apsaugos variantui, nors ir su didesniu išimčių skaičiumi. Taip pat pažymėtina, kad N. Puteikis konservatyvių pozicijų laikosi jau ilgą laiką. Politiku ne taip seniai tapęs M. Puidokas aktyvumo apogėjų pasiekė neseniai vykusiose batalijose dėl Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo, kuriose kai kurie Seimo nario žingsniai galėjo pasirodyti oportunistiški. Tenka pastebėti, kad M. Puidokas šiuo klausimu buvo itin aktyvus, kol buvo palankus metas pasirodyti prieš rinkėjus, bet prarado ūpą, kai teko imtis nematomų darbų dėl realaus rezultato teisėkūroje.
Kad ir kaip būtų, svarbu atkreipti dėmesį, jog dalis „mažųjų kandidatų“ prezidento rinkimuose dalyvauja ne tiek tikėdami, kad jiems pavyks laimėti postą, kiek siekdami padidinti savo politinį svorį tolesnėje politinėje veikloje. Tokių kandidatų retorika nukreipta į „savo“ rinkėją ir dėl to pasižymi didesniu ryžtingumu nei platesnei auditorijai įspūdį norinčių padaryti reitingų lyderių.
Apibendrinant, iš apklausose pirmaujančių kandidatų liberalią poziciją užima Ingrida Šimonytė, konservatyvesnę – Gitanas Nausėda, o Saulius Skvernelis greičiausiai neturi tvirtų įsitikinimų gyvybės apsaugos ir šeimos stiprinimo srityse. Dauguma kitų kandidatų (išskyrus Vytenį Andriukaitį) daugiausia deklaruoja konservatyvias pozicijas; kai kurie jas gali patvirtinti savo balsavimų Seime istorija. Svarstant apie paramą šiems kandidatams, vis dėlto derėtų įvertinti jų dalyvavimo prezidento rinkimų kovoje motyvus.
