Kokia nuostabi šventė! Galime drąsiai tarti – Kalėdos yra Dievo meilės vaistai žmonijai!
Žmogus savo širdyje nešioja Dievo ilgesį. Mes visi nujaučiame, kad tikrovė, esanti aplink mus, yra daug gilesnė, nei mes galime jos užčiuopti kasdienybėje. Tik dėl to, kad egzistuoja ta nuostabi meilės patirtis, jau galime sakyti, kad mes nešiojamės savyje dovaną, kuri pranoksta regimą pasaulį. Jai įžvelgti reikalinga širdies rega. Kalėdas galime suprasti tik tada, kai mes į kitus žmones ir mus supantį pasaulį žvelgiame meilės akimis.
Dievas yra meilė. Jis pats ieško būdų, kaip aplankyti žmogų. Dievas turėjo ieškoti žmogaus, Mozės, kad jis burtų Dievo tautą, jis turėjo atrasti Mariją, kuri ištars „Taip“ slėpiningam Dievo įsikūnijimui joje, Jis ieško ir mūsų, kurie priimtų šią meilės iniciatyvą. O tada į pasaulį ateina pats Jo Kūrėjas, apie kurį evangelija pagal Joną sako: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.“ (Jn 1, 14). Dievas įžengia į žmonijos istoriją ir padovanoja jai save. Dievas žengia prie žmogaus ir atsiduoda į jo rankas kaip Kūdikis.
Kalėdos yra Dievo ir žmogaus susitikimo šventė. Mums, šiandien gyvenantiems, tai yra širdies įvykis. Neretai šiandieninį pasaulį gaubiančios žinios nori pabrėžti, kad mūsų tikrovė yra „ašarų pakalnė“, o joje skambanti „angelų giesmė“ yra atsitiktinė. Ir vis dėlto žmogus jaučia, kad čia ne visa tiesa. Kalėdų naktį skambėjusi angelų giesmė „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ turėtų dažniau suskambėti mūsų pasaulyje. Bet tam reikia atsiverti Dievo meilės pasiūlymui ir apsispręsti už viltį.
Šiemet su džiaugsmu šventę Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės 100 metų jubiliejų prisiminkime, kiek daug mūsų brolių ir seserų tikėdami viltimi net savo gyvybės kaina padovanojo mums viltį, kad meilė yra stipresnė už bet kokią žmonijos tamsą. Priimkime ją į savo širdis ir tapkime Dievo meilės įsikūnijimo dalininkais!
Nuoširdžiai,
+Kęstutis Kėvalas
Telšių vyskupas
