Birželio 8-9 dienomis Kanadoje vykęs kasmetinis Didžiojo septyneto vadovų (G-7) susitikimas dar kartą aiškiai parodė, kaip skiriasi JAV prezidento Donaldo Trumpo ir pagrindinių Amerikos sąjungininkių požiūriai į svarbiausius pasaulio reikalus ir jų sprendimą. D. Trumpo pasisakymai susitikimo metu bei netikėtas jo paramos bendram G-7 pareiškimui atšaukimas – kaip įprasta, praneštas tviterio žinute – anksčiau išvykus iš susitikimo iliustruoja šio prezidento nuostatas, kurios ne tik skiriasi nuo pagrindinių JAV sąjungininkių pozicijų, bet ir nuo visą pokario laikotarpį vykdytos JAV politikos, nepriklausomai nuo prezidentų partinės priklausomybės.
D. Trumpas vėl akcentavo tai, kad neleis kitiems išnaudoti Amerikos ir jos „apvaginėti“, šitaip atmesdamas nusistovėjusį sutarimą tarp daugumos ekonomistų, kad tarptautinė prekyba yra naudinga visoms dalyvaujančioms šalims, įskaitant JAV. Kad ji ypač naudinga dėl konkurencijos ir iš jos kylančio spaudimo efektyvumui, inovacijoms ir geresniam kainos ir kokybės santykiui vartotojams, kurį sukuria prekių ir paslaugų importas. Pagrindinis D. Trumpo argumentas ir toliau yra iš esmės vienas – JAV užsienio prekybos deficitas rodo, kad Amerika yra išnaudojama.
Atrodo, jog kitų Didžiojo septyneto šalių vadovai vėl mėgino D. Trumpą įtikinti, kad JAV taip pat laimi iš dalyvavimo tarptautinėje prekyboje ir kad Amerikos nustatyti importo muitai plienui ir aliuminiui bei svarstomi importo muitui automobiliams bus žalingi patiems amerikiečiams. Iš paskelbto pareiškimo teksto matyti, kad kitos šalys siekė kompromiso, įtraukdamos D. Trumpui svarbias nuostatas apie „sąžiningą prekybą“, poreikį griežčiau saugoti intelektinę nuosavybę, riboti prekybą iškraipančias subsidijas ir perteklinę plieno ir aliuminio gamybą (dėl jų D. Trumpas priekaištauja Kinijai), būtinybę kuo greičiau reformuoti Pasaulio prekybos organizaciją.
Didžiojo septyneto paskelbtas tekstas taip pat įvardina klausimus, kuriais JAV ir likusio šešeto pozicijos išsiskiria. Tai labiausiai matyti klimato kaitos klausimais. Be to, nors ir pripažįstant būtinybę toliau bendradarbiauti su Rusija sprendžiant regionines ir globalias krizes, kiek tai atitinka šalių interesus, išreikštas nedviprasmiškas raginimas Rusijai baigti destabilizuojančią politiką, nelegalios Krymo aneksijos pasmerkimas ir pasiryžimas įvesti papildomas sankcijas Rusijai, jei tai atrodys reikalinga tam, kad būtų keliama tarptautinių normų neatitinkančio elgesio kaina. Tai rodo, kad D. Trumpo siūlymas pakviesti Rusiją sugrįžti į šio formato susitikimus nesusilaukė kitų pritarimo.
Tiesa, naujasis Italijos premjeras tviterio žinute išreiškė paramą D. Trumpo siūlymui pakviesti Rusiją prisijungti prie Didžiųjų valstybių susitikimų. Tačiau, kaip pastebėjo kiti susitikimo dalyviai, Italijos premjeras stengėsi įtikinti kitų ES šalių vadovus, jog laikosi bendros pozicijos svarstomais klausimais. Po ką tik paskelbto naujosios Italijos vyriausybės ekonomikos ministro viešo patikinimo, kad Italija ne tik nesieks pasitraukti iš euro zonos, bet ir stengsis nesukurti preteksto tarptautinėms rinkoms priartėti prie tokios situacijos bei imsis skolos mažinimo, galima spėti, jog naująją Italijos vyriausybę sudarius partijoms, kurios laimėjo rinkimus su šūkiais panašiais į D. Trumpo, pastaroji netaps JAV sąjungininke, kvestionuojančia nusistovėjusią tarptautinio bendradarbiavimo praktiką.
Kaip tik šiuo požiūriu labiausiai išryškėjo takoskyra tarp JAV ir likusio šešeto ir tai matoma ne tiek paskelbtame tekste, kiek D. Trumpui paskelbus apie paramos jam atšaukimą. Sunku pasakyti, ar tai buvo trumpalaikių emocijų nulemtas sprendimas, reaguojant į Kanados premjero griežtą viešą pareiškimą po Didžiojo septyneto susitikimo dėl to, jog Kanada svarsto imtis atsakomųjų prekybos apsaugos priemonių, reaguodama į neseniai JAV įvestus muitus, ar pastarasis tapo tik pretekstu paskelbti apie nepritarimą tam, kam D. Trumpas ir neketino pritarti. Bet kokiu atveju, toks sprendimas rodo, jog D. Trumpo elgesys yra neprognozuojamas ir nepraėjus nė parai jis gali persigalvoti dėl to, ką sutarė su artimiausiais Amerikos sąjungininkais. D. Trumpas įtvirtina savo kaip neprognozuojamo dvišalių sandorių propaguotojo reputaciją, tiesiogiai perkeldamas tokį elgesį iš verslo pasaulio į tarptautinius santykius, kuriuose įprastos kitokios normos. Be to, anksčiau nei planuota išvykdamas į susitikimą su Šiaurės Korėjos vadovu jis parodė, kad dvišalių sandorių formatas jam svarbesnis, nei pasitarimai su sąjungininkais, kuriuose jis rizikuoja būti izoliuotas. Neatmestina, kad toks netradicinis elgesys priešininkų atžvilgiu gali atnešti netikėtų naudingų rezultatų, nors kol kas tai tėra tik galimybė. Bet toks elgesys su pagrindiniais sąjungininkais sunkiai pateisinamas.
Didžiojo septyneto komunikatai yra švelni tarptautinių susitarimų forma, išreiškianti tik šalių politines nuostatas ir ketinimus. Tačiau jei taip greitai gali būti persigalvojama dėl tokių susitarimų, ar sąjungininkai gali būti tikri dėl, pavyzdžiui, JAV įsipareigojimų NATO aljanse? Kol kas JAV sprendimai dėl pajėgų ir finansų skyrimo Europos saugumo reikalams rodo, kad NATO įsipareigojimai vertinami rimtai. Tam daug įtakos turi JAV Kongresas bei dalis D. Trumpo administracijos. Tačiau toks D. Trumpo persigalvojimas, ypač po to, kai jis įprastu stiliumi Kanadoje tvirtino, jog puikiai sutaria su kitomis šalimis („mūsų santykiai su J. Trudeau yra puikūs“), patį Didžiojo septyneto susitikimą vertino dešimčia balų iš dešimties, tik sustiprins JAV sąjungininkų nepasitikėjimą šiuo Amerikos vadovu bei dar labiau sumenkins JAV autoritetą. Tuo labiau, jog tai ne pirmas jo pasitraukimas iš tarptautinių susitarimų, tik šį kartą jis atšaukė savo paties suderėtą tekstą.
Įdomu ir tai, jog D. Trumpas taip irzliai sureagavo į Kanados premjero J. Trudeau pareiškimą, nors pastarasis pasielgė visiškai taip pat, kaip nuo savo kadencijos pradžios elgiasi D. Trumpas – išnaudoja susitikimus su užsienio šalių vadovais vidaus politikos tikslais, siekdamas parodyti savo rinkėjams, koks yra „kietas“ gindamas šalies interesus. Kanadoje kitais metais vyks rinkimai į šalies parlamentą ir analitikai pastebi vis intensyvesnes J. Trudeau pastangas įtikti savo rinkėjams. Apklausos taip pat rodo, kad kanadiečiams patinka „kietas“ premjero elgesys. Toks elgesys suprantamas ir politiškai pagrįstas. Jį nuolat praktikuoja daugelio šalių vadovai ir Didžiojo septyneto susitikime tai gerai užfiksavo jų delegacijų darytos nuotraukos, pabrėžiančios savo šalies atstovo svarbą (žr. https://www.bbc.com/news/world-us-canada-44426442 ).
Tačiau problemos kyla tada, kai (a) nacionalinių interesų gynimas agresyviai naudojamas vardan trumpalaikių politinių tikslų, t.y. perrinkimo, ir kai (b) pats nacionalinių interesų apibrėžimas yra abejotinas. Šiuo metu JAV vadovauja žmogus, kurio supratimas apie tai, kas naudingiausia Amerikai, daugelio analitikų nuomone, ilgainiui tik pakenks Amerikos interesams. Be to, jis iš principo nepasitiki įprastomis nacionalinių interesų derinimo pasaulyje taisyklėmis. Nepaisant šūkio „Amerika pirmiausia“ tokia politika ilgainiui gali atvesti į situaciją „Vieniša Amerika“ ir daug labiau neprognozuojamą pasaulio politiką. Toks scenarijus daugiausia rizikų kelia mažoms atviroms ekonomikoms, esančioms geopolitiškai sudėtingoje aplinkoje.
