Pokalbis su Europos Parlamento nare, Kovo 11-osios Akto signatare dr. Laima Andrikiene
– Po ilgesnės pertraukos lankėtės Mažeikiuose. Kokie jie, Jūsų akimis? Kokias problemas išgirdote iš čia gyvenančiųjų?
– Buvo labai malonu lankytis Mažeikiuose ir susipažinti ne tik su miesto, bet visos savivaldybės gyventojų problemomis. Mažeikiai – tikrai industrinis miestas, ir tai labai jaučiama. Matyti, kad miestas tvarkomas, labai pagražėjęs. Matyti ir tai, kad daug darbų, kaip ir kitur Lietuvoje, padaryta už Europos Sąjungos finansinės paramos lėšas. Problemomis Mažeikiai tikrai nesiskiria nuo kitų Lietuvos miestų ir miestelių – tai didelis atotrūkis tarp gerai gyvenančių ir skurstančių ir, žinoma, emigracija, kuri, praeityje buvusi tik kai kurių regionų bėda, tapo visos Lietuvos problema.
Ypač įsiminė „Europos pamoka“ Viekšnių gimnazijoje. Nors pamoka vyko po pietų, saulei žeme ritinėjantis ir į lauką kviečiant, sulaukiau tikrai rimtų klausimų, rodančių, jog Mažeikių rajono mokytojams ir gimnazistams rūpi ne tik kasdienės problemos. Europos Sąjungos ateitis jiems taip pat labai svarbi.
– Kalbant apie Lietuvą, kokios didžiausios problemos joje?
– Lietuvos problemas žino visi, taip pat ir valdžia, kuri jų nesprendžia. Labai didelė dalis Lietuvos žmonių gyvena ant skurdo ribos. Atlikti tyrimai rodo, kad vidutines pajamas gaunančių žmonių grupei Lietuvoje priklauso tik 36 proc. šalies namų ūkių, o Norvegijoje ar Danijoje vidutinių pajamų grupei priskiriama apie 80 proc. namų ūkių. Europos Sąjungoje pagal minimalaus atlyginimo lygį (nuo šių metų sausio 1 d. Lietuvoje jis yra 400 eurų) Lietuva lenkia tik Bulgariją, Lietuvoje ties skurdo riba arba žemiau jos, tai yra skurde, gyvena apie 30 proc., arba apie 700 tūkst., mūsų piliečių. Ši problema rūpi ir Europos Sąjungai.
ES rimtai svarstome taip vadinamo socialinio ramsčio, naujos ES bendrosios socialinės politikos, dalinai finansuojamos iš ES biudžeto, įvedimą. Vykdant tą politiką Lietuvoje galėtume ES biudžeto pinigais paremti socialinės paramos reikalingus žmones. Pavyzdžiui, visoje Europos Sąjungoje turėtume tokią pačią minimalią pensiją, tam tikrą lygį, žemiau kurio minimalios pensijos nė vienoje valstybėje negalėtų „nukristi“. Atotrūkis tarp to lygio ir mažesnių valstybės galimybių būtų padengtas ES biudžeto lėšomis. Pradžia padaryta, tačiau dėl šios politikos dar reikia susitarti valstybių lygiu.
– Kaip, Jūsų manymu, įgyvendinta ES parama?
– Pripažinkime, Lietuva niekada nebuvo tokia graži kaip dabar. Narystė Europos Sąjungoje labai stipriai paskatino mūsų ūkio plėtrą. Be ES paramos Lietuva tikrai nebūtų pasiekusi tokio išsivystymo lygio kaip dabar. Per dabartinį septynerių metų laikotarpį, 2014–2020 metus, Lietuva iš ES biudžeto gaus 13 milijardų eurų paramą, o į ES biudžetą kaip valstybė narė įmokės mažiau nei 3 milijardus. Geras biznis, ar ne: 1 eurą sumoki – daugiau nei 4 eurus gauni. Iš ES struktūrinių fondų finansuojamos mokyklų, ligoninių, universitetų, kelių renovacijos bei visokios išmokos, į Lietuvą, kaip ES narę, ateina užsienio investicijos.
Tačiau ne visada galvojama strategiškai. Teko lankytis rajonuose, kur už ES lėšas renovuotos visos mokyklos, bet nepagalvota, nepaskaičiuota, kad vykstant emigracijai ir mažėjant gimstamumui nebus vaikų, kurie lankys tas mokyklas. Dabar dalis tų mokyklų uždaromos, ir savivaldybė suka galvą, ką su tais sutvarkytais pastatais daryti, ką ten įkurdinti. Ar nebuvo kitų projektų, kuriems galėjo būti panaudota ES parama? Tikrai buvo.
Mokyklos – tik vienas pavyzdys. Ligoninės galėtų būti kitas. Yra savivaldybių, buvusių labai arti valdžios, kur ES parama suklota į aikštes ir gatves, kaip vietiniai žmonės liūdnai juokauja, jau trimis sluoksniais.
Ignalinos atominės jėgainės uždarymo finansavimas ES lėšomis – dar vienas liūdnas Lietuvos patyrimas. Kiek šimtų milijonų eurų ten jau sukišta, o dabar Lietuva sako, kad iš naujo ES biudžeto, 2021–2027 metais, dar reikia daugiau nei 780 milijonų eurų. Kiek gerų darbų Lietuvoje būtų galima padaryti už tokią sumą pinigų, ar ne?
– Kokie pokyčiai ES finansavime laukia mūsų šalies po 2020-ųjų metų?
– Kaip žinome, 2019 m. kovo 29 d. iš Europos Sąjungos žada pasitraukti Didžioji Britanija. Jai pasitraukus, metiniame ES biudžete atsiranda 10–12 milijardų eurų trūkumas, jei norėtume ir toliau viską finansuoti tokiame pat lygyje, kaip pastaruoju metu, neturime kito kelio, kaip tą „skylę“ biudžete užtaisyti, didinant valstybių narių įnašus į ES biudžetą ir taupant, t. y. mažinant finansavimą kai kurioms politikoms. Dabar valstybės narės į bendrą piniginę sumoka po 1 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP), Europos Komisija siūlo, kad po Brexito, po 2020 metų, įnašai sudarytų po 1,11 proc. BNP. Europos Parlamentas, nenorintis „apkarpyti“ išlaidų žemės ūkio politikai, struktūriniams fondams, tiesioginių išmokų ūkininkams, siūlo metinius įnašus padidinti iki 1,3 proc. BNP, bet iš anksto žinome, kad valstybės narės su tuo nesutiks.
Remiantis šia logika, Europos Komisija pasiūlė 2021–2027 metais 7 proc. sumažinti finansavimą bendrajai žemės ūkio politikai, tiesiogines išmokas ūkininkams – 4 procentais, finansavimą Sanglaudos fondui, iš kurio skiriama parama, pavyzdžiui, infrastruktūros objektams, švietimo, sveikatos priežiūros įstaigoms tvarkyti, apkarpyti 5 procentais, tačiau siūloma 100 procentų padidinti finansavimą Erasmus+ programai, skirtai jaunimui, studentų studijoms, studentų ir dėstytojų mainams apmokėti. To priežastis – daugumoje Europos Sąjungos valstybių daugiau nei 50 proc. jaunimo iki 30 metų amžiaus yra bedarbiai.
Kaip žinoma, susiduriame ir su naujais iššūkiais, visų pirma susijusiais su mūsų gynyba ir saugumu. Jei iki šiol gynyba rūpinosi tik NATO, dabar tenka skirti pinigų ir Europos gynybos fondui, didinti išlaidas ES sienų apsaugai, į Europą siekiančių patekti pabėgėlių srautų suvaldymui. Apskritai kalbant, besikeičiantis pasaulis privertė Europos Sąjungą peržiūrėti ES biudžeto prioritetus ir 2021–2027 metais tai bus jaunimas, saugumas ir gynyba, sienų apsauga ir inovacijos. Pastarasis prioritetas – todėl, kad ES vis sunkiau atsilaikyti konkurencinėje kovoje su Azijos ir kitų regionų verslu, kad, siekiant nenusileisti kitiems, turime skirti lėšų iš ES biudžeto ES konkurencingumui pasaulyje palaikyti.
– Kaip į siūlymus sumažinti finansavimą reaguoja rajonų vadovai, ūkininkai, bendruomenės?
– Lankydamasi savivaldybėse ieškau visų galimų progų tuo klausimu pasitarti su žmonėmis – ir vadovais, ir eiliniais. Man svarbu žinoti, ką mano Lietuva.
Reaguoti nereikėtų labai skausmingai. Visų pirma, dar niekas nėra nuspręsta, iki šių metų pabaigos, o gal ir ilgiau vyks konsultacijos dėl naujojo ES biudžeto tarp Europos Parlamento, Europos Komisijos ir ES valstybių narių. Labiausiai reikia, kad Lietuvos Vyriausybė, Prezidentė aktyviai dalyvautų tose konsultacijoje ir tvirtai gintų Lietuvos poziciją. Kalbant apie naująjį ES biudžetą Lietuvos interesai labai aiškūs. Pirmiausia, turime siekti, kad Lietuvos projektų finansavimas iš ES Sanglaudos fondo, struktūrinių fondų nesumažėtų. Tuo tikslu reikia atlikti namų darbą: Lietuva turi būti padalinta į regionus, Vilnius ir Vilniaus regionas jau seniai yra tapęs valstybe valstybėje, ir, jei imamas Lietuvos vidurkis, Lietuvai parama iš minėtų fondų sumenks. Mums naudinga padalinti Lietuvą bent į 2 (Vilnius ir visa likusi Lietuva) ar 3 (Vilniaus, Vakarų ir Vidurio) regionus, ir tuomet didesnę paramą gaus tie rajonai, kurie silpniau išsivystę, Vakarų ir Vidurio Lietuvos regionuose.
Antras prioritetas – žemės ūkis, tiesioginės išmokos ūkininkams. Europos Sąjungoje neturi likti pirmarūšių ir antrarūšių ūkininkų. Be to, tai, kas planuojama, gali turėti ir teigiamų pasekmių Lietuvos žemės ūkiui. Siūloma nauja tiesioginių žemės ūkio išmokų skyrimo tvarka – didieji ūkiai gaus santykinai mažesnę paramą nei vidutiniai ir smulkieji. Tai nepatiks visokiems koncernams, bet bus palanku vidutiniokams, kurie galėtų geriau konkuruoti rinkoje.
Trečia, turime siekti gauti maksimaliai didelį finansavimą Ignalinos atominės elektrinės uždarymui. Tuo mūsų interesų sąrašas nesibaigia, jame yra ir gynyba, ir sienų apsauga, ir jaunimas. Kad pasiektume savo tikslų, reikia Lietuvos Vyriausybės darbo, kantraus ir atkaklaus, ir ne kada nors, o šiais metais. Ne skandaluose skęsti, „razborkes“ daryti, o dirbti darbą, nuo kurio priklausys mūsų gyvenimas bent iki 2027 metų.
– Jūs Europos Parlamente dirbate tarptautinės prekybos srityje, už darbą šioje srityje šiemet esate pripažinta Metų europarlamentare. Kas Jus išrinko ir kaip manote, kodėl?
– Šis apdovanojimas – tai labai rimtas mano darbo ir pastangų įvertinimas bei indėlis į Lietuvos vardo garsinimą. Kasmet Briuselyje leidžiamo „Parlamento žurnalo“ iniciatyva vyksta Metų europarlamentarų rinkimai, jie vyko ir šiemet. Metų europarlamentaro apdovanojimai dažnai pristatomi kaip Briuselio „Oskarai“. Pirmą kartą per visą Europos Sąjungos istoriją buvo pastebėtas ir įvertintas Lietuvos atstovo Europos Parlamente darbas ES stiprinimui. Teisėjų komisijoje, kuri vertino europarlamentarų pasiekimus įvairiose srityse, nuo aplinkosaugos iki prekybos susitarimų, nuo skaitmeninių technologijų iki žemės ūkio, buvo ne tik „Parlamento žurnalo“ atstovai, bet ir verslo asociacijų, tarptautinių bankų, Europos miestų sąjungų ir savivaldos asociacijų, mokslinių tyrimų institutų, politikos ekspertų atstovai.
Dirbu daug, neskaičiuodama darbo valandų. Atkakliai ir nuosekliai, kitaip rezultatų nebūtų. Dirbant 751 Europos žmonių atstovų būryje būti pastebėtam ir įvertintam už darbą – ne juokai. Patys suprantate, kad reikia padirbėti ir rezultatus parodyti, ne tik posėdžiuose pakalbėti. Spėju, kad dėmesį atkreipiau rengdama Europos Parlamento pozicijas dėl Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos integracijos į Europos Sąjungą, dėl savo veiklos Tarptautinės prekybos komitete. Dabar esu kviečiama būti eksperte ir pranešėja daugelyje tarptautinių renginių, visur nespėju, tenka labai atidžiai atsirinkti, kur verta būti, o kur galima ir nedalyvauti.
– Papasakokite apie Šv. Jokūbo kelią.
– Šv. Jokūbo piligrimų kelias jau dabar daugelyje Europos valstybių labai populiarus. Jis tapo ir mano gyvenimo dalimi. Santjago de Kompostelos deklaracija, kuria Šv. Jokūbo kelias buvo pripažintas pirmuoju ir seniausiuoju Europos kultūros keliu, Europos Tarybos buvo paskelbta prieš 30 metų, ir mes Lietuvoje šį jubiliejų iškilmingai paminėjome Vilniuje pernai lapkričio pradžioje.
Šv. Jokūbo kelius Lietuvoje tiesiame, žymime dirbdami išvien su Lietuvos vyskupų konferencija ir Lietuvos Vyriausybe, Šv. Jokūbo kelių globėjas – Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Šv. Jokūbo kelias – Europos atvaizdas, ne veltui jis vadinamas seniausiuoju Europos kultūros keliu, ilgiausiąja Europos gatve. Jo tikroji vertė bus akivaizdžiai matoma, kai Šv. Jokūbo keliu patrauks piligrimai, kurie, beje, ne tik pamatys Lietuvą, bet ir gyvens čia esančiuose nakvynės namuose, pirks mūsų meistrų dirbinius bei maistą. Ir pažins Lietuvą kaip krikščioniškų tradicijų šalį, o mus – kaip svetingus europiečius.
– Dėkojame.
Kalbino Birutė ŠNEIDERAITIENĖ
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
