Po kilusio tarptautinio skandalo, kuriame išaiškėjo, kad socialinio tinklo „Facebook“ vartotojų asmeniniais duomenimis disponavo kompanija „Cambridge Analytica“, dirbusi su Donaldo Trumpo rinkimų štabu, kyla pagrįsti klausimai apie tai, ar tokiais būdais nebus bandoma paveikti rinkimus ir ateityje. 2019 metais Lietuvoje rinksime prezidentą. Šie rinkimai gali dominti mums nedraugišką Rusijos valstybę, apie kurios galimą kišimąsi į rinkimus jau perspėjo Valstybės saugumo departamentas.
Apie Lietuvai kylančias grėsmes, nedraugiškoms jėgoms bandant prastumti palankų asmenį į Lietuvos prezidento postą, kalbamės su Vilniaus politikos analizės instituto Europos saugumo programos vadovu Simu Čelutka.
Šiomis dienomis sužinojome, kad „Cambridge Analytica“ pagrindinė kompanija „SCL Elections“ yra dirbusi daugiau nei 100 rinkiminių kampanijų įvairiose šalyse, tarp kurių minima ir Lietuva. Kyla pagrįstų minčių apie tai, kad mūsų piliečių asmeniniais duomenimis siekdama sau naudingų tikslų gali naudotis ir mums nedraugiška Rusijos valstybė. Kaip tą pakomentuotumėte?
„Facebook“ ir kitos socialinių tinklų platformos pastaruoju metu patiria didžiulį JAV pareigūnų ir politikų spaudimą. Neseniai paaiškėjo, kad šios platformos sudaro sąlygas manipuliuoti asmenine „Facebook“ vartotojų informacija. Rinkimų metu tą informaciją gali panaudoti tokios politinių konsultacijų kompanijos kaip „Cambridge Analytica“, kurios gauna prieigą prie asmeninės informacijos ir sukuria unikalius rinkėjų profilius, atsižvelgiant į jų pomėgius, į tai, kokias naujienas jie skaito, kokios jų politinės pažiūros, mėgstami filmai, produktai ir t. t. Tie, kurie politines žinutes gali labai tiksliai pritaikyti konkretiems vartotojams pagal jų specifinius poreikius ir sentimentus, įgauna milžinišką politinį kozirį.
Kai visa tai išaiškėjo, JAV pareigūnai ėmėsi aiškintis, kodėl „Facebook“ leido tokius dalykus, kodėl nesiėmė priemonių jas stabdyti ir kaip ateityje jų būtų galima išvengti. JAV prezidento rinkimuose Donaldo Trumpo rinkimų kampanijos štabo pasamdyta kompanija „Cambridge Analytica“ atliko tyrimus ir pasirinko konkrečias valstijas bei konkrečius visuomenės segmentus, kurių nuomonę siekė pakeisti – konkrečiai, kad jie balsuotų ne už Hillary Clinton, o už D. Trumpą. Jis laimėjo tose keliose kertinėse valstijose, kurių rezultatai ir nulėmė pergalę šalies rinkimuose.
Tai, kad tokios kompanijos veikia ir Lietuvoje, mums turėtų būti perspėjimas. Kai skaitome naujienas apie „Cambridge Analytica“, negalvokime, kad visa tai vyksta kažkur labai toli. Šių globalinių tendencijų mes neišvengsime, taip pat ir panašių veiksmų ateinančiuose Lietuvos prezidento rinkimuose. Esame nedidelė šalis, tad dosniai remiamiems kandidatams tokių politinių konsultacijų kompanijų paslaugos kainuotų ne taip ir brangiai. Mūsų atsakingi pareigūnai ir politikai turėtų rimtai susirūpinti asmens duomenų apsauga.
O patiems „Facebook“ vartotojams nereikėtų susimąstyti apie tai, kokius duomenis apie save jie pasiryžę atskleisti socialiniams tinklams?
„Facebook“ vartotojų ir apskritai piliečių kritinis mąstymas yra labai svarbus dalykas. Reikėtų suprasti, kad tai, ką įkeliame į šią platformą, nėra visiškai nekaltas dalykas. Kadangi prisijungiame prie „Facebook“ nemokamai, puoselėjame iliuziją, kad tai nieko nekainuoja. Bet „Facebook“ yra viena stambiausių pasaulio kompanijų, o tai reiškia, jog jie iš kažkur gauna pinigų. Didžioji šių pinigų dalis gaunama iš reklamos: mūsų duomenys yra pardavinėjami kompanijoms, kurios pagal tai tikslingai pritaiko savo reklamą.
Šis mechanizmas pirmiausia skirtas įvairių produktų reklamai, bet taip pat gali būti panaudotas ir demokratijos erozijai. Ganėtinai keista, kad apie visus šiuos dalykus pradėta kalbėti tik po „Cambridge Analytica“ skandalo, nors kalbos apie tokius poveikio mechanizmus ir socialinių tinklų atsakomybę sklandė jau seniai.
Svarbu suprasti, kad kai ką nors įkeliame, dalinamės, rašome „Facebooke“, tai nėra nekalti veiksmai. Visa informacija yra saugoma ir pardavinėjama. Patikliai viliamės, kad mūsų informacija nepaklius į blogas rankas, tačiau matydami, kad taip gali nutikti, turėtume atsakingiau galvoti apie mūsų pačių asmeninę raišką „Facebooke“. Aš stengiuosi pernelyg nepiktnaudžiauti savo asmeninės informacijos viešinimu ir kitiems to nepatarčiau daryti.
Nesinorėtų perspausti reaguojant į šiuos skandalus. Nepritariu kampanijai „delete facebook“. Ši platforma turi ir teigiamą pusę – prisiminkime šio socialinio tinklo įtaką Ukrainos Maidano revoliucijos įvykiuose ar Arabų pavasario metu. Manau, kad visai neblogas dalykas, jog dalis nūdienos politinių diskusijų vyksta „Facebooko“ erdvėje, o ne vien „Delfi“ komentarų skiltyje. Šia platforma tiesiog reikia naudotis atsakingiau ir kritiškiau.
Ar įžvelgiate kokius nors Rusijos veiksmus, siekiant paveikti ar manipuliuoti rinkėjų nuomone prieš artėjančius prezidento rinkimus Lietuvoje?
Kol realiausi kandidatai nėra oficialiai paskelbę apie savo kandidatavimą, apie Rusijos veiksmus proteguojant kurį nors kandidatą kalbėti dar ankstoka. Tačiau manau, kad šiuose rinkimuose Kremlius sieks turėti vieną ar du savo kandidatus. Nereikėtų suprasti tiesmukai, kad tai bus Rusijos agentas ar atvirai prorusiškas kandidatas – tokius kandidatus mūsų viešoji nuomonė „suvalgytų“ su pasigardžiavimu. Derėtų kalbėti apie subtilesnes poveikio priemones. Jei kandidatas turi glaudžių verslo ryšių Rusijoje, jie gali būti panaudoti subtilioms įtakos operacijoms. Toje valstybėje verslas nėra „tiesiog verslas“. Rimti verslai sankcionuojami režimo ar įtakingų klanų, tokiems verslams neišvengiamai reikia vadinamojo „stogo“. Net nekaltai atrodantys verslo ryšiai gali tapti įrankiu.
Gali kilti klausimas, kas tuose verslo ryšiuose yra pavojinga? Verslininkas, kurio verslas nėra diversifikuotas ir sutelktas išimtinai tik Rusijoje, nenorės jo prarasti. Juk tai pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis, šeimos gerovės pamatas. Nenorint prarasti šio pragyvenimo šaltinio, galima sutikti su įvairiais dalykais, taip pat ir reikalavimu „stumti“ Kremliui palankius sprendimus. Kitas variantas – galbūt plėtodamas verslą Rusijoje asmuo padarė vieną ar kitą nusižengimą, kurio paviešinimas galėtų suteršti jo reputaciją. Prieš tokius asmenis renkami vadinamieji „kompromatai“, kurių pagrindų kada nors ateityje gali būti vykdomas šantažas. Apie tokius dalykus reikia garsiai kalbėti, mūsų tiriamosios žurnalistikos dėka tokių istorijų viešinama vis daugiau.
Kitas įtakos operacijų laukas – informacinis ir kibernetinis karas. Jis vyksta nuolat, bet per rinkimus jis tikrai suaktyvės, Lietuvos visuomenė bus skaldoma ir kiršinama. Šį metodą Rusijos struktūros taiko jau seniai ir yra gerai jį įvaldžiusios. Tokių operacijų tikslas aiškus – kiršinti skirtingus visuomenės segmentus tarpusavyje, skleisti sąmokslo teorijas ir abejones oficialiosiomis įvykių versijomis, didinti nepasitikėjimą šalies institucijomis ir pareigūnais, viešosios erdvės debatus paversti emociniu triukšmu. Kuo žmonės emocionalesni, tuo lengviau jų pasaulėžiūrą formuoti viena ar kita linkme.
Kalbant apie informacinio karo taktikas, reikia skirti kelis dalykus. Viena taktika yra vadinamosios „melagingos naujienos“ (angl. fake news). Šiuo atveju Kremlius skleidžia atvirą melą – ypač Rusijai jautriais klausimais, tokiais kaip Krymo aneksija ir „žalieji žmogeliukai“, Malaizijos avialinijų lėktuvo numušimas, cheminės atakos Sirijoje ar dvigubo agento S. Skripalio nunuodijimas. Siekiant paneigti akivaizdžią Rusijos kaltę ir nukreipti dėmesį, prikuriama aibė alternatyvių istorijų, viena už kitą fantastiškesnių. Tokiu būdu Vakarų piliečių sąmonėse siekiama pasėti abejonę, paskandinti versijų ir gandų migloje, sujaukti protus, įpiršti mintį, kad tiesos šiuo atveju apskritai niekada nepavyks rasti.
Kita informacinio karo forma yra dezinformacija. Tai Kremliaus mėginimas aitrinti visuomenės žaizdas ir kurstyti žemiausius instinktus, ypač kalbant apie tokias realiai egzistuojančias problemas, tokias kaip emigracija, atlyginimai, pensijos, skurdas, socialinės problemos ir pan. Paneigdami Rusijos dezinformaciją negalime paneigti pačios problemos. Kremlius ją dar labiau sutirština, išpučia emigracijos mastą ir panašiai. Tie, kurie dirba su dezinformacija ir strategine komunikacija, tų problemų išspręsti negali, nes tai yra politikų darbas. Kovojančiųjų su dezinformacija poveikis ribotas. Su tokiais metodais kovoti sudėtinga, bet vis tiek tą reikia daryti, idant piliečiai būtų supažindinti su tikrais faktais, tikrais skaičiais ir rafinuotesniais paaiškinimais.
Kaip vertinate naujausią Lietuvos valstiečių ir žaliųjų vadovo R. Karbauskio pareiškimą apie tai, kad, skyrus 2,5 procento bendrojo vidaus produkto mūsų šalies gynybai, žmonių gyvenimas gerės lėčiau?
Bandymas supriešinti gynybos ir socioekonominius poreikius yra antivalstybinė veikla. Taip bandoma parodyti, kad gynybos poreikiai yra antrinės reikšmės, dirbtinai peršamas naratyvas, esą blogi politikai perka tankus paprastų piliečių atlyginimų, pensijų ir pašalpų sąskaita. Toks naratyvas, mano galva, atitinka Kremliaus interesus, nes akivaizdu, kad žmonių sąmonėje šalies saugumas tampa nereikalinga prabanga.
Pastaruoju metu Lietuvos politiniame gyvenime ėmė daugėti Kremliui palankių žinučių. Antai premjeras Saulius Skvernelis taip pat garsėja gana keistais pareiškimais dėl Rusijos. Jis kalba apie dialogo ir komunikacijos kanalų išlaikymo su Rusija būtinybę. Man nėra aišku, kam ir kodėl to reikia. Ar po Krymo aneksijos įvyko kažkas, kas bylotų apie pasikeitusį V. Putino režimo požiūrį į Lietuvą ir Vakarus? Atvirkščiai – prieš Vakarus nukreipta agresija tik intensyvėja, įgauna naujų formų (tarkime, nervus paralyžiuojančio ginklo panaudojimas NATO valstybėje), anti-NATO ir anti-ES retorika per šiuos metus nuosekliai agresyvėjo. Lietuva buvo viena iš tų šalių, kurioms teko dėti didžiules pastangas, kad pažadintų Vakarus Kremliaus grėsmės akivaizdoje. Šiuo metu, kai Vakarai pamažu pradeda atsipeikėti ir bando ieškoti efektyvių atsako formų, Lietuvos premjero kalbos apie mistinį dialogą skamba, švelniai tariant, labai keistai.
Vakarų politikai irgi mėgsta kalbėti apie tokio dialogo būtinybę, tačiau man visada norisi užduoti klausimą: o kokio būtent dialogo jūs norite ir kuriais klausimais? Dažnai atsakoma, kad su Rusija reikia bendradarbiauti Artimuosiuose Rytuose, kovojant su terorizmu. Bet pasigilinus į tai, ką Rusija ten realiai veikia, akivaizdu, kad jos tikslas yra visiškai priešingas. Rusija užtikrino, kad Sirijoje valdžią išlaikytų nusikaltėliškas, masinius civilių gyventojų žudymus sistemiškai vykdantis Bašaro al-Assado režimas. Rusija ir pati prisidėjo prie šių masinių nusikaltimų itin brutaliais bombardavimais. Dabar aiškėja, kad Kremlius aktyviai remia Talibaną Afganistane. Prieš kelerius metus nepriklausomas Rusijos laikraštis Novaya gazeta atskleidė, kad FSB patyliukais iš Šiaurės Kaukazo siuntė pačius radikaliausius islamistus į ISIS gretas, nors oficialioji Maskva tuo metu kvietė Vakarų valstybes jungtis į bendrą frontą prieš ISIS. Šie faktai rodo, kad Rusijai svarbiausia yra kenkti Vakarams ir aitrinti konfliktus visur, kur įmanoma.
JAV prezidento rinkimų kampanijos metu liūdnai pagarsėjęs Sankt Peterburgo „trolių fabrikas“ vienu metu kurstė Amerikos juodaodžius kovoti už savo teises ir tuo pat metu ragino jų priešininkus kovoti su juodaodžiais. Toks kiršinimo metodas yra sena taktika, taikyta ir Rusijos vidaus politikoje. Vienas pagrindinių Kremliaus strategų Vladislavas Surkovas anksčiau stengėsi supriešinti skirtingas Rusijos opozicijos grupes: liberalus ir nacionalistus. Kremliui neįdomu, kas teisus, kas ne, jam svarbiausia sudaryti įspūdį, kad kažkokios garsiai rėkaujančios grupės karštai diskutuoja tarpusavyje, o tuo tarpu virš kurių iškyla tariamas stabilumo garantas – V. Putinas.
Ieškodamas konflikto židinių ir sąmoningai tarpusavyje kiršindamas skirtingas visuomenės grupes, Kremlius siekia griauti Vakarų politinę ir teisinę sistemą.
Donaldas Trumpas nuolat pabrėžia, kaip svarbu palaikyti gražius santykius su Rusija. Man ir vėl norisi klausti: ar galite nurodyti nors vieną sritį, kur Kremlius būtų nuoširdžiai nors kartą bendradarbiavęs su Vakarais? Na, gal kurį laiką branduolinio nusiginklavimo klausimais, bet net ir šioje srityje matome, kaip Kremlius linkęs šantažuoti ir grasinti oponentams branduoliniu sunaikinimu. Branduolinis šantažas nėra joks dialogas.
Kaip galime mažinti vietinių Kremliaus ruporų įtaką? Ar reikėtų mūsų politikams dalyvauti jų rengiamose laidose?
Manau, kad tokius ruporus reikia ignoruoti. Jei esi respektabilus politikas, tavo pasisakymas propagandinėje laidoje ją neišvengiamai legitimuoja. Jei tuose kanaluose pasisakytų tik marginalai, jie ir liktų marginaliniais kanalais. Prisidėti prie tų kanalų legitimavimo nereikėtų, nes nesvarbu, ką pasakysi, jie bet kokią mintį pakreips sau naudinga linkme, o pats politikas tik diskredituos save.
